"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<2.8>>

Žodžiu, viskas išėjo taip, kad aš palikau Zayn ir Harry vienus pačius stovėti ant gatvės, o pati nuėjau, kai mažai trūko, kad Zayn trenktų jam. Cituoju: "Tuoj pagražinsiu jo veidelį, kad jis nebebūtų toks karštas." Harry bandė jį raminti, tačiau jam sekėsi tikrai nekaip, todėl aš tiesiog palikau juos, prisiminusi, kad tėtis turi kažką pranešti.
-Pasakok,- ištariau įėjusi į svetainę ir sukritau ant sofos.
-Pusei vasaros atvažiuoja tavo pusserė,- ramiai pasakė.
-Ką?!- vos ne užšaukiau.
-Ką ir girdėjai,- pavartė akis.- Rytoj atvažiuoja Vanessa.
-Pasakyk, kad juokauji,- piktai pasakiau, tačiau kiek mačiau jam tai visiškai nebuvo juokinga.
-Ne,- leptelėjo ir pakilęs nuo fotelio išėjo iš kambario. Visa pikta užlipau laiptais į savo kambarį ir stipriai trenkusi durimis kritau į lovą. Aš taip jos nekenčiu. Ji yra tik pasipūtusi kalė, kuri susilaukia visų vaikinų dėmesio. Ji taip nervina mane, nes mano, kad yra geriausia ir svarbiausia. Visi turi šokinėti pagal jos dūdelę, tačiau aš tikrai nesiruošiu taikstytis su ja.
Begulėdama užmigau su visais rūbais, o atsibudau tik 9 valandą ryte. Nusipraususi ir susitvarkiusi plaukus nusileidau į apačią. Mama kažką gamino ir kad ir kas tai bebūtų, kvepėjo velniškai skaniai.
-Ką gamini?- paklausiau.
-Oh, labas rytas dukrele. Lazaniją, atvyksta Vanessa,- šyptelėjo.
-Urgh,- suurzgiau ir jau norėjau išeiti iš virtuvės, kai išgirdau mamos balsą.
-Beje, gal galėtum nueiti nupirkti keletos daiktų? Štai, padariau sarašą,- tarė ir padėjo popieriaus skiautę ant stalo.
-Gerai,- atsidusau ir paėmusi lapelį bei pinigus, išėjau. Lauke buvo tikrai šilta, todėl visiškai nesigailėjau išėjusi.
-Labas,- pasigirdo pažįstamas balsas iš mašinos sustojusios šalia manęs.
-O, sveikas,- šaltu balsu ištariau ir ėjau toliau.
-Pyksti?- sušaukė, tačiau aš ignoravau tai ir ėjau toliau. Ramiai apsipirkusi išėjau iš parduotuvės ir man kelią vėl pastojo Zayn.
-Negi rimtai pyksti?- susiraukė.
-Ne,- pavarčiau akis.
-Tai kodėl nekalbi su manimi?- paklausė.
-Ar tau panašau, kad nekalbėčiau?- nusijuokiau.
-Gerai,- nusijuokė kartu.- Gal pavežti?
-Žinoma,- linktelėjau, nes tikrai nenorėjau tempti šito maišo. Ačiū dievui jo mašina buvo visai šalia, todėl toli nešti jo nereikėjo. Važiavome tyloje, tačiau aš neturėjau jokio noro kažką sakyti, todėl nesiskundžiau tuo.
-Ačiū, kad pavežei,- šyptelėjau ir išlipau iš mašinos, kartu su savimi pasiimdama ir pirkinių maišą.
-Duok, panešiu,- išlipęs nusijuokė Zayn ir perėmė maišą. Atsipūčiau iš palengvėjimo ir jis dar kartą nusijuokė.
-Ei, nesijuok, aš nesu kokia milžinė galiūnė,- nusijuokusi kumštelėjau jam į petį.
-Auč,- apsimetinėjo.- Nepasakyčiau,- su laisva ranka pamasažavo savo petį, bet galiausiai nesusilaikė nenusijuokęs.
-Sakiau,- pavarčiau akis ir atidariusi namo duris, įėjau vidun.
-Gali padėti čia,- parodžiau ir jis padaręs kaip liepiau atsisuko į mane.
-Gal nori kur nors nueiti?- paklausė.
-Mielai, bet turiu laukti...- pradėjau, tačiau mane nutraukė garsus riksmas.
-Emily!- ir štai ji jau bėga laiptais žemyn.
-...pusserės,- pabaigiau.
-Em, kaip aš tavęs pasiilgau,- pribėgo prie manęs ir stipriai mane apsikabino.
-Dūstu,- vos išlemenau ir ji atleido mane.
-Ir aš tavęs,- išspaudžiau dirbtinę šypseną ir mačiau, kad Zayn vos laikosi nesusijuokęs.
-Oh, ar jis tavo vaikinas?- paklausė apsisukusi ir nužiūrėjusi jį.
-Ne,- ištariau.
-Vadinasi laisvas kelias man,- išsišiepė.
-Am, aš turiu mergina,- išlemeno Zayn.

Yeah, žinau, kad čia kažkokia nesąmonė. Iš vis šiandien neturėjo būt dalies, bet aš vietoj to, kad mokyčiaus rusų ir chemiją, parašiau jums dalį. Labai trūkstu laiko dabar, o rytoj mano geriausios draugės gimtadienis, taigi gali būti, kad ir rytoj dalies nebus.
Laukių nuomonių :)