"Lonely" [Lithuanian fanfiction story]

<<35>>

-Jūs pažįstami?- sutriko Waliyha.
-Taip. Jis kaip tu ir sakei, yra asilas,- sušnypščiau atsistodama.
-Em, mums reikia pasikalbėti,- švelniai ištarė Zayn.
-Oh, tai dabar jau nebe kekšė?- sarkastiškai pasakiau, o Trisha ir Waliyha visa tai stebėjo iš šono.
-Mažute, atleisk,- bandė atsiprašinėti jis.
-Aš tau nebe mažutė,- pro sukąstus dantis ištariau.
-Em, gali patylėti ir išklausyti mane?- jau kiek garsiau tarė jis, o aš susikryžiavau rankas ties krūtine ir stovėjau tylėdama.- Kažkas man atsiuntė tavo ir to draugo nuotraukas. Vienoje iš jų jūs tik einate, kitoje- jūs apsikabinę, o trečioje...- trumpam nutilo,- bučiuojatės. Aš labai susinervinau, nes pamaniau, kad tu mane išdavei, todėl gavęs žinutę nuo Ashley, atsakiau teigiamai. Žinau, kad susimoviau, bet aš myliu tave Em,- nutilo. Jis žiūrėjo į mane, o aš į jį ir jutau kaip skruostais bėga ašaros.- Pasakyk ką nors,- sušnabždėjo drebančiu balsu ir jo akyse pamačiau ašaras. Ar jis toks geras aktorius, kad gali suvaidinti visa tai, ar jis tikrai mane myli?
-Nežinau Zayn,- sumurmėjau.- Tu mane tikrai įskaudinai ir dabar nežinau ką daryti. Man reikia laiko,- sušnabždėjau ir nuleidau akis prikąsdama lūpą.
-Aš suprantu,- sušnabždėjo.
-Viso gero, ačiū, kad priėmėt,- pasakiau kuo maloniau ir išspaudusi šokią tokią šypseną išėjau iš namo. Nežinojau kur esu, todėl net neįsivaizdavau kaip grįžti į bendrabutį.
-Galiu tave parvežti?- pasigirdo klausiamas Zayn balsas už nugaros. Nieko nesakiau, tik linktelėjau ir įsėdau į jo mašiną.
-Aš stipriai susimoviau, taip?- sušnabždėjo Zayn sustodamas bendrabučio kieme. Linktelėjau, bet nedrįsau pakelti akių į jį.
-Žinai, kad myliu tave?- sušnabždėjo jis.
-Ne stipriau už mane,- sušnabždėjau ir greitai išlipau iš mašinos. Galima sakyti nubėgau į kambarį ir tik į jį įėjusi ir pamačiusi prieš save stovinčią Ellą, prisiminiau, kad mes susipykusios.
-Em,- tyliai tarė.- Aš tokia kvaila... Aš neturėjau tavęs užsipulti kol visko neišsiaiškinau,- ji dar norėjo kažką sakyti, tačiau nutraukiau ją stipriai apkabindama ir sukūkčiodama.- Ša, viskas gerai,- ramino mane.
-Ne Ella,- vėl sukūkčiojau.- Aš nežinau ką man daryti... Negaliu būti be Zayn, tačiau negaliu taip lengvai atleisti jam už visa tai.
-Aš suprantu tave Em, tau reikia viską apgalvoti ir pailsėti. Pasistenk nurimti, gerai?- guodė ji mane ir aš palinksėjusi nusivaliau visas ašaras ir atsiguliau į lovą. Dabar tebuvo gal tik 12 valanda dienos, tačiau jaučiausi pavargusi, todėl greitai užmigau.

<Zayn>

Žinau, kad susimoviau ir esu nevertas Em, tačiau aš myliu ją ir stengsiuosi dėl jos. Kadangi atsiprašymai su gėlėmis yra banalūs, o Em nemėgsta banalių dalykų, turėjau sugalvoti kažką ypatingo. Nupirkau jai didelį meškiną, o ant jo kaklo užsegiau grandinėlę su širdute. Ant širdutės buvo užrašas "My princess", o jos viduje- mažytė mūsų abiejų nuotrauka. Žinau, kad tai taip pat banalu, tačiau tai geriau, nei gėlių puokštė. Pabeldus į jos kambario duris, jas atidarė Ella, o pamačiusi meškiną išsišiepė ir plačiau atvėrusi duris mane įleido. Mano mažutė miegojo susirietusi į kamuoliuką, todėl nežadinau jos ir padėjau meškiną lovos gale. Pabučiavęs jai į kaktą išėjau iš kambario.

<Emily>

Pabudau nuo uždaromų durų garso. Prasimerkiau ir pamačiau Ellą labai išsišiepusią.
-Kas yra?- paklausiau, o ji akimis parodė į mano lovos galą. Atsisėdusi pamačiau didelį meškiną. Išsišiepiau dar plačiau nei Ella ir paėmiau jį į rankas. Jis kvepėjo Zayn kvepalais, o ant jo kaklo žibėjo grandinėlė. Nusegiau ją ir atidariusi širdelę, jos viduje pamačiau mano ir Zayn nuotrauką. Pajaučiau kaip skruostu nubėga laimės ašara ir šokusi iš lovos išbėgau iš kambario.
-Zayn!- pašaukiau pamačiusi jį prie jo kambario durų. Jam atsisukus šokau į jo glėbį ir sujungiau mūsu lūpas.

Norėjau jūsų paklaust ar labai pyktumėt, jei už kelių dalių baigčiau šią istoriją? Dar nesu dėl to įsitikinusi, tačiau mąstau apie tai ir norėčiau sužinot ką jūs manot apie tokį sprendimą :) Laukiu nuomonių xxx