It Hurts ( Zayn Malik )

27 dalis

*Melisandros pozicija*

Bėgau koridoriumi ir verkiau. Aš jam šlykšti. Zayn manęs nebemyli! Jis net neleido man pasiaiškinti, jis neleido man pasakyti, kad Flamuras mane išprievartavo. Nubėgau iki savo kambario, bet tada supratusi, kad Flamuras jame miega, apsisukau ir nulipau laiptais žemyn. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Užsiėmiau už galvos ir pravirkau dar labiau. Sukūkčiojau prisiminusi jo blogus žodžius. Kodėl? Kodėl jis negalėjo manęs išklausyti?

- Melisandra? - pasigirdo balsas už manęs. Greitai nusivaliau ašaras ir atsisukusi pamačiau savo motiną.- Kas tau nutiko, vaikeli?

- Eik šalin, aš nenoriu tavęs matyti. - sumurmėjau ir nusisukau nuo jos.

- Melisandra, aš vis dar tavo motina, tu gali man viską papasakoti. - prabilo ji ir norėjo mane apkabinti per pečius, tačiau aš pakilau nuo sofos.

- Tu, mano motina? - nusijuokiau. - Aš jau užmiršau, ką reiškia turėti šeimą.

- Melisandra, nesakyk taip. - pasakė ji ir taip pat pakilo nuo sofos.

- Bet tai tiesa! Jūs mane pardavėte, jūs manęs išsižadėjote! - sušukau ir mano skruostai vėl pabiro ašaros.

- Ar tu nelaiminga šiuose namuose? - paklausė ji klausimo, kuris privertė mane susimąstyti.

- Ar panašu, kad būčiau laiminga? - nusijuokiau.

- Jei nori, mes galime vykti namo kartu. - pasakė ji.

- Mama, tai jums užtrauktų gėdą. - sumurmėjau.

- Man nerūpi, Melisandra. Mes su tėvu padarėme klaidą tave atiduodami į šią šeimą. Tu nelaiminga būdama čia.

- Bet...- norėjau jai paprieštarauti, tačiau nežinojau ką pasakyti. Aš tikrai čia nelaiminga.

- Rytoj ryte mes iš čia išvykstame ir Malik šeima to nesutrukdys. - pasakė mano mama ir aš tuo apsidžiaugiau. Aš nieko neturiu šiuose namuose, kas mane laikytų. Vienintėlis žmogus dėl kurio iškentėjau šiuose namuose tai buvo Zayn, tačiau jis manęs nekenčia. Aš praradau tą žmogų, kuris mane mylėjo... Aš nieko nebeturiu...

- Gerai. - sušnabždėjau ir vėl atsisėdau ant sofos.

- Kodėl tu ne savo kambaryje? - paklausė mama.

- Nieko nebeklausk, prašau... - sušnabždėjau ir ji giliai atsidususi paliko mane vieną svetainėje.

Taip bus geriau, aš vėl gyvensiu savo senąjį gyvenimą. Aš vėl būsiu laiminga, nors po šiuose namuose įvykusių įvykių, nežinau ar man pavyks vėl tokia tapti. Aš jau nebe ta naivi Melisandra, kuriai pasaulis atrodė nekaltas ir šiltas. Aš pasikeičiau, aš tai jaučiu. Vis rečiau šypsausi ir į pasaukį žiūriu kitomis akimis, lyg tai būčiau ne aš, o kitas žmogus. Meilė Zayn mane pakeitė. Jis sunaikito ankstesnę Melisandrą, jis sudauže mano širdį, kurią galėtų sulipdyti tik stebuklas.

Atsiguliau ant sofos ir užmerkiau akis.

- Jau greitai būsiu namuose, jau greitai... - sušnabždėjau ir užmigau.

Pabudau nuo įkyraus budinimo.

- Kas! - sušukau pramerkusi akis.

- Kas vyksta, Melisandra? - paklausė sunerimusi Frėja.

- Ką?

- Tavo motina tarnams liepė sukrauti tavo daiktus. - pasakė ji žiūrėdama į mane.

- Aš vykstu namo. - pasakiau ir pakilau nuo sofos.

- Ar ponia Malik tai žino? - paklausė ji.

- Koks skirtumas. - sumurmėjau ir lipau laiptais aukštyn, o Frėja sekė man iš paskos.

- Kaip tai koks, ji tavo anyta! - priekaištavo ji.

- Aš čia nelaiminga, kaip tu nesupranti! Manęs niekas čia nelaiko! Aš nenoriu būti šiuose prakeiktuose namuose, aš nekenčiu visų, kurie čia gyvena! - sušukau atsisukusi į ją. - Sakai kaip anyta, ar ne? Man vienodai ką apie tai ji pagalvos! Niekas niekada nepagalvojo apie mane, kaip aš jaučiuosi, nuo ko aš kenčiu, ar kas mane kamuoja!

Nusisukau nuo Frėjos ir vėl ketinau lipti laiptais, tačiau prieš mane išdygo Zayn. Jis žiūrėjo į mane tiek su neapykanta, tiek su gailestingumu. Praėjau pro jį ir nužingsniavau į savo kambarį.

- Kas čia vyksta? - paklausė kambaryje sėdintis Flamuras.

- Aš išvykstu. - pasakiau ir pasiėmiau skrynelę su brangakmeniais, kurią man dovanojo tėtis.

- Kaip suprasti? - paklausė jis ir artėjo link manęs.

- Nesiartink! - sušnypščiau ir jis sustingo vietoje.

- Tu negali išvykti, Melisandra. - pasakė jis. - Aš pasitaisysiu.

- Man nerūpi, Flamurai. Man niekas neberūpi. Gana klausytis tų bereikšmių pasiteisinimų... Man atsibodo! - sušukau ir išėjau iš kambario.

Nusileidau laiptais žemyn ir pamačiau, jog prie durų jau sukrauta mano manta. Nuėjau į svetainę ir pamačiau savo tėvus, kurie stovėjo ir klausėsi ponios Malik priekaištų.

- Kaip tu drįsti! - sušuko ji ir pripuolė prie manęs.

- Paprastai. - sušnypščiau. - Man pabodo jūsų šeima ir tos jūsų dramos! Man pabodo būti skaudinamai!

- Tu neišauklėta neišmanėle! - surėkė ji ir norėjo man trenkti, tačiau aš sulaikiau jos renką nuo smūgio.

- Čia jūs neišauklėta, kad kelete prieš mane ranką! - sušukau ir priėjau prie tėvų. - Važiuojame iš čia, aš nenoriu nė vieno iš jų matyti savo akyse. - pasakiau su pasišlykštėjimu ir mes nuėjome prie. Paskutinį kartą apsisukau ir išvydau visus namiškius stovint prie laiptų. Mano ir Zayn žvilgsniai susitiko, tačiau aš nusukau savo akis. Mano tėtis paėmė lagaminus ir mes išėjome iš namų.

Tėtis sudėjo visus mano daiktus į mašiną ir mes į ją įsėdome. Pasukau galvą link namų pusės ir pamačiau, jog Zayn stovėjo prie durų.

- Tikiuosi dagiau tavęs nebe išvysiu. - sušnabždėjau ir mes išvažiavome iš kiemo.

Ak, nejaugi tai pabaiga?  Nejaugi Zayn ir Melisandros meilė baigėsi?  :')))