It Hurts ( Zayn Malik )

29 dalis

*Melisandros pozicija*

Prabudau ryte su nekokiu jausmu. Jaučiausi sušiktai. Pakilau iš lovos ir mane supykino, todėl išskubėjau į vonios kambarį. Pradariau klozetą ir pradėjau vemti. Velnias, tai taip šlykštu! Išsivėmusi pakilau nuo grindų ir nusiprausiau savo veidą. Pažiūrėjau į veidrodį ir galiu teigti, kad atrodžiau siaubingai. Nežinau ar vakarykštis įvykis buvo tik sapnas ar realybė, tačiau žinau, kad mums su Zayn neskirta būti kart, mes per daug skirtingi... Nors...

Išėjau iš vonios kambario ir savo kambaryje sėdinčią pamačiau Neilę, todėl iš netikėtumo šoktelėjau.

- Melisandra, ar tau viskas gerai, girdėjau kaip vėm... - nutraukiau ją.

- Man viskas gerai, tiesiog supykino, - sumurmėjo ignoruodama, kad mergina sėdi šalia manęs, nusimečiau visus drabužius ir apsivilkau kelnes bei šiltą megztuką, nes man buvo ganėtinai šalta. Juk žiema, o ir kambariuose nėra taip šilta.

- Jeigu taip sakote, - sušnabždėjo ji. - Jūsų mama su tėčiu išvyko.

- Kur? - atsisukusi į ją paklausiau.

- Panele, pasaulyje šiuo metu vyksta labai blogi dalykai, - sušnabždėjo ji ir aš sutrikau.

- Kas yra, Neilę? - pritūpiau prie jos ir ji pakėlė savo akis į mane.

- Pasaulyje vyks karas, - sumurmėjo ji. - Žmonės kariaus su nematytomis mašinomis, kurios savo kelyje griauna viską.

- Iš kur tai žinai? - paklausiau sunerimus.

- Girdėjau kaip jūsų tėvas apie tai kalbėjo. - pasakė ji ir vėl nuleido galvą. - Jis nori jus iš čia išgabenti.

- Bet aš nenoriu iš čia vykti. - pasipiktinau.

- Tai tik tavo gerovei, Melisandra. - sušnabždėjo ji. - Pasaulyje yra blogų žmonių, kurie specialiai nori sukelti karą, o mes, paprasti žmonės, turime už tai kentėti.

- Bet kas dabar bus? - sumurmėjau atsisėdusi ant lovos krašto.

- Tau nieko nenutiks, Melisandra, - sušnabždėjo ji. - Beje, aš vyksiu su jumis.

- Tikiuosi, jog karas dar greitai neprasidės, - sušnabždėjau ir pakilau nuo lovos. Jau ketinau išeiti iš kambario, tačiau Neilė mane sustabdė.

- Kur eini, Melisandra? Tau buvo paliepta likti namuose.

- Aš noriu prasiblaškyti. - sumurmėjau ir nusileidau laiptais žemyn. Iš spintos išsitraukiau paltą bei aulinius žieminius batus. Greitai viską apsivomiau ir išėjau iš namų. Priėjau prie mašinos ir pradariau jos duris. Nors mūsų šeima ir yra įtakinga, tačiau mašinų mes daug neturime, bet tėtis yra mokinęs mane su ja važiuoti. Įsėdau į mašiną ir ją užvedžiau. Pasukau iš kiemo ir nurūkau keliuku iki miesto.

Aš negaliu patikėti, jog mus užklups karas. Aš nenoriu to, aš noriu gyventi taikiai. Kur puotos, kur draugų juokas bei mylimi žmonės? Jei prasidės karas, aš galiu nebeišvysti mylimų žmonių... Zayn... Aš jam sakiau mane palikti, tačiau aš jį myliu, bet jis suteikė man tiek skausmo. Tačiau apart skausmo buvo ir gražių akimirkų. Bučiniai, glamonės, kiekvienas meilės prisipažinimas. Aš smerkiu save, kad negalėjau jam pasakyti myliu, kad tą vakarą jį atstūmiau. Gal jis dabar būtų kartu su manimi ir man šypsotųsi su savo nuostabia šypsena? Kai pagalvoju, kad daugiau jo nepamatysiu, kad karas jį sunaikins, man norisi bėgti pas jį ir karštai jį pabučiuoti.

Mano rankos pačios, neklausydamas smegenų, pasuko link Zayn namų. Važiavau apie valandą, tačiau pagaliau atsidūriau prie Zayn namų. Pasistačiau mašiną kieme ir išlipau iš mašinos. Ėjau link namų ir man pradėjo drebėti rankos. Ką reikės jam sakyti?