try me // njh

Du

Ebbie.

Mano patėvis grįžo namo. Jis buvo piktas kaip širšė.

Kiekvieną dieną jis grįžta piktas.

Kol manęs nemetė Niall, viskas buvo gerai.

Jis tiesiog sakė jog aš siaubinga melagė, nes nesakiau kaip gyvenau.

Bet aš negalėjau visko pasakyti kas dėjosi mano gyvenime.

Mano šeima gyveno daug blogiau, nei Niall šeima.

Ir aš negalėjau pasakyti koks mano gyvenimas dėjosi  šeimos viduje.

"Ebbie, kur tavo motina?" Patėvio balsas nuskambėjo per visus namus. Atsidusau.

Kai Niall baigė mokyklą persikraustė į kitą miestą. O aš vis dar mokausi paskutinėje klasėje.

"Manau ji išėjusi į prekybos centrą." Ramiai pasakiau, bet jis kaip visada atrodė piktas ant manęs, ant viso pasaulio.

"Ji tik leidžia mano pinigus!" Jis susiraukė. "O tau jau irgi aštuoniolika. Jeigu neišeisi kai pabaigsi mokyklą būsi išspirta. Aš tau pažadu. Nors tu bent jau susitvarkai ne kaip tavo motina." Jis atsiduso ir atėjęs į virtuvę, kurioje buvau aš, priėjo prie spintelės.

Išėmė iš spintelės stiklinę ir viskio butelį. Prisipylė gėrimo į stiklinę ir lengvai gurkšnojo.

"Gali eit į savo kambarį." Jis pasakė gana ramiai, šiuo metu ir aš linktelėjau.

<...>

Vos grįžus iš mokyklos griuvau veidu į lovą. Man po dvejų metų -man vis dar prikišama mokykloje jog buvau palikta Niall ir kokia šiukšlė aš esu.

Atrakinau telefoną ir pažvelgiau į ekraną. Vos paspaudus greito rinkimo numerį pasigirdo pypsėjimas.

"Pagalbos linija." Vaikino balsas pasiekė mano ausis. Vaikinas iš vakar.

"Labas. Jeigu pameni čia aš - Adeline." Tyliai pasakiau.

"Labas, žinoma aš tave pamenu. Tu, man pažadėjai viską papasakoti." Vaikinas švelniai pasakė.

Tas balsas buvo toks pažįstamas ir rodos galėjau viską jam pasakoti.

Tada jis buvo tik vaikinas. Vaikinas, kuris stengėsi man padėti, nors tiesiog dirbo savo darbą.

"Taigi klausau tavęs."

"Taigi baigiau ties savo septyneriais metais? Manau, taip... Septynerių pradėjau lankyti mokyklą. Ta, prasme gyvenau kaip įprastas vaikas. Tik mokykloje neturėjau begalės draugų ir nebuvau labai mėgiama. Tik tikrai nesupratau kodėl." Atsidusau. "Žinoma, mano rūbai nebuvo labai ypatingi ir taip toliau..." Tęsiau pasakojimą.

Fone išgirdau kažką braškant.

"Ar tu valgai, kažką?" Nusijuokiau, nors to nebuvo jau seniai..

"Ką? Ne. Pasakok toliau."

Ir vėl pasigirdo lyg ir čepsėjimas.

"Nemeluok, tu valgai." Ir vėl nusijuokiau.

"Na gerai, gerai aš valgau labai skanius taco."Jis nusijuokė taip pat.

Pradėjau tyliai juoktis, pažiūrėjau po langą buvo niūru ir lijo.

"Taigi, nuo septynerių lankiau tą pačią mokyklą, kaip ir iki šiol. Niekad neturėjau daug draugų kaip ir minėjau. Bet tuo nesiskundžiau. Visada maniau ir manau, kad geriau turėti kelis, bet tikrus draugus."

"Tai mano, frazė." Pasakė kažkada girdėtus žodžius.

Bet tada dar nieko neįtariau.

"Mhm.. koks skirtumas. Taigi, buvau auklėta kiek kitaip, visada buvau mandagi. Niekad negėriau būdama keturiolikos, kad pritapčiau prie visų. Gal dėl to neturėjau begalės draugų."

"Ebbie, mieloji nusileisk į apačią." Išgirdau prislopintą mamos balsą.

"Gerai, aš jau turiu eiti. Paskambinsiu rytoj, jei tu vis dar norėsi klausyti manęs."

"Žinoma, norėsiu." Tai, aišku kad jis norės, juk jis gauna už tai pinigus.

Tada neįtariau, kad tai ne tikroji tiesa.

"Iki." Tyliai pasakiau.

"Iki."

Nusileidau į apačią, tikėdamasi rasti netvarką padarytą tėvo.

"Kvietei mane?" Švelniai paklausiau mamos.

Ji buvo pasirėmusi ranka į stalą, rudi plaukai su žilomis sruogelėmis krito jai ant veido.

"Taip kviečiau, galėtum man padėti paruošti vakarienę?"

"Iš ko?" Nusistebėjau.

"Aš gavau atlyginimą, nupirkau produktų."

"Gerai, tada imkimės darbo, aš jau noriu valgyti." Šyptelėjau jai.

"Kur Robert?" Paklausiau mus įpusėjus gaminti.

Mama truktelėjo pečiais. "Išėjo pas draugus, tikriausiai."

"Aišku."

Mama žinojo, apie visas mano problemas ir pati suprato koks yra mūsų gyvenimas, taigi ji nelabai mėgo apie tai kalbėti kaip ir aš.

Ir vieną kartą problemos jau sumovė visą gyvenimą. Maniau, kad tai nauja tikrovė pasakoje, bet pasakos neegzistuoja.

Palikit bent vieną komentarą ir būtų labai fainai.