try me // njh

septyniolika

Ebbie.

Nieko sušiktai nesupratau kas įvyko.

Atrodo, kad per ašaras nieko nematau.

Turbūt blogiau negali būti.

Aš jam viską pasakojau iš visos širdies, o ten..ten ir yra jis-Niall.

Dėl to jis visą laiką atrodė toks artimas.

Aš nepykau ant jo, kad jis paliko mane nieko nepaaiškinęs.

Bet dabar nežinau, kodėl supykau ant jo.

Gal dėlto, kad jis nieko nesakė.

Bet suprantu jį, jis tikriausiai norėjo viską išsiaiškinti.

Bet aš taip ir negavau atsakymo, kodėl jis mane paliko.

Bet gal jis pajuokavo?

Pažiūrėjau į savo kairįjį delną, tai tikrai galėjo žinoti tik Niall.

Bet šūdas aš numečiau ragelį ir dabar tikrai nenoriu jam skambinti.

Dabar atrodo visos mano emocijos sukilo į viršų.

Pradėjau dar labiau verkti.

Nusprendžiau, kad reikia nulipti į apačia atsigerti vandens.

Pamačiau mama sėdinčią prie stalo ir skaičiuojančią sąskaitas.

"Ebbie." Ji pakėlė galvą." Dieve, Ebbie, kas buvo?" Mama pažiūrėjo į mane.

"Mama." Pradėjau verkti prie jos ir nuslydau siena žemyn.

Padėjau galvą ant savo kelių.

Per ašaras ėmiau tankiai kvėpuoti.

"Ebbie, pasistenk nusiraminti. Palauk duosiu tau ko nors, kad nusiramintum."

Išgėriau mamos paduotą kažkokią tabletę ir atrodo iš karto palengvėjo.

Motina ištiesė man ranką ir aš atsistojau.

"Nori apie tai pasikalbėti?"

"Nežinau. Tiesą sakant aš žiauriai dabar nieko nežinau..." Delnais susiėmiau galvą, šiek tiek skaudėjo ją dėl isteriško verkimo.

"Žinai, kad gali manimi pasitikėti, Ebbie." Mano mama man nusišypsojo ir aš atsidusau.

"Aš kalbėjau su Niall. Na, iš ties nežinojau ar ten jis, bet tiesiog viskas... Aš daug ką jam pasakojau ir jis tylėjo jog tai jis..." Mano mama nieko nesupratusi žiūrėjo į mane.

"Ebbie...."

"Klausyk, nesvarbu. Aš einu dabar... Pailsėti... Nežinau, išsimaudyti." Greitai pasakiau ir grįžau atgal į kambarį. Neturėjau noro dabar kalbėtis su mama. Nors myliu ją begalo, tiesiog dabar ne laikas.

Mano kambarys senai netvarkytas. Man reikėtų apie tai negalvoti ir susitvarkyti kambarį, nes jis lyg po karo iš ties. Pradėjau dėti daiktus į vietas, pasiklojau lovą ir taip toliau.

Po galbūt valandos atsisėdau ant lovos ir žiūrėjau į savo delnus. Aš nežinau kodėl esu dabar velniškai įpykus ir vis dar noriu verkti, bet turiu būti stipri. Niekas man nepadės jei tokia nebūsiu.

Mano akys nuskanavo mobilųjį. Paėmiau jį į rankas. Jis nebuvo išmanusis. Nes aš nesinaudojau, nei socialiniais tinklais. Nei pati mėgau fotografuotis. Tiesiog man nebuvo būtina leisti papildomus pinigus ant telefono, o muziką klausyti buvo galimą per jį. Ir šiaip turiu kompiuterį kai prireikia.

Aš norėčiau paskambinti Niall ir pasakyti jog atsiprašau, bet principai to neleidžia. Ir uh, ar man reikėtų pasikalbėti su Grace? Dabar supratau, kad ankščiau kalbėjausi su Niall seserim, kurią taip pat pažinojau.

Bet ji visada buvo nuostabi. Manau, kad vienintelis variantas dabar - paskambinti Grace.