try me // njh

Vienas

Niall

Atsisėdau ant gan nepatogios kėdės.

Kurį laiką tai bus nauja mano darbo vieta.

Ėmiausi šio darbo, vien dėl Grace.

Jei ji nebūtų mano sesuo, gal manęs čia ir nebūtų.

Bet ištikrųjų man bus įdomu sužinoti kitų bėdas ir gal aš galėsiu kuo nors jiems padėti.

Pastarajį laiką esu gan jautrus ir nesiveliu į naujas pažintis.

Išgirdau pirmą skambutį ir atsiliepiau antra linija.

"Pagalbos linija." Pasakiau.

Nieko negirdėjau tik tylą, gal tai koks paaugliškas juokelis, Grace buvo minėjusi, kad tai pasitaiko.

"Jei nedrįsti viskas bus tik tarp mūsų,aš pasistengsiu tau padėti."Pasakiau

"Aš.. nežinau ar esu tam pasirengus, o juolab ar galiu kažką sakyti kažkam..." Išgirdau merginos balsą, jis buvo labai švelnus, tarsi muzika mano ausims.

"Išbandyk, mane." Pratariau po ilgos pauzės.

"G-gerai. O kur Grace? Dažniausiai aš kalbuosi su ja." Tyliai nusikosėjo.

"Grace? Kolkas aš ją pavaduosiu, taigi.." Neturėjau ką pasakyti, nes tikrai nesu labai geras šiame reikale.

"Gerai." Pakartojo jau girdėtą žodį tik kiek drąsiau.

"Taigi, tu čia skambini dažnai?"

"Kiekvieną dieną." Girdėjosi tylus kvėpavimas.

Seniai nesišnekėjau su jokia mergina, išskyrus Grace.

"Tai daug kainuoja." Pabandžiau pajuokauti, nevykusiai..

"Pinigų aš turiu bent šiam dalykui, bet su kuo pasikalbėti ne, tai vienintelė paguoda skambinti čia." Atsikrenkštė.

"Gal mums derėtų susipažinti? Aišku tikro vardo gali nesakyti." Pasakiau ir kiek sujudėjau nelabai patogioje kėdėje.

"Mhmm.. gerai. Tarkim aš esu Adeline ir man 18."

"Tu nori sužinoti tikrą mano vardą?" Paklausiau.

"Ne, tikro vardo gali nesakyti, kaip padariau ir aš, bet amžiaus gali neslėpti."

"Gerai tada tarkim aš Jon ir man 20. Tai gal norėtum papasakoti kas tave neramina?" Nedrąsiai paklausiau.

"Jei aš tau papasakosiu visą istoriją tai užims daug laiko." Išgirdau šniorkščiojimą nosimi.

"Sakei, kad skambini kiekvieną dieną, taigi laiko tikrai užteks. Aš pabandysiu būti geru pašnekovu." Šyptelėjau, nors ji to nematė.

Ir tada aš net nenutuokiau kur įsivėliau.

"Gimiau 1998 metais, Londone. Tada buvo žiema, labai šalta žiema..."

Ji pradėjo viską pasakoti nuo pat gimimo, maniau, kad tai bus ilga ir varginanti istorija kuri truks ilgai. Bet taip nebuvo ir viską sužinojau, tikrai neiškarto.

"Tęsk." Paraginau.

"Aš buvau normali mergaitė trejus metus. Apie tai turbūt nelabai galiu ką ir pasakoti... Bet kai man buvo treji iš didelių namų, mes su mama persikėlėme į mažą butą. Žinoma, tada man buvo visai nesvarbu. Buvo tiesiog keista, kad šalia nebuvo tėčio ir taip toliau." Mergina kalbėjo lėtai.

Viskas atrodė įprastą, išpradžių aš tik klausiausi. Bet klausiausi viską. Kiekvieną smulkmeną stengiausi įsidėti sau į galvą.

" Mane nervino, kad mama būdavo pikta ir ji daug dirbdavo, o gal man buvo labiau liūdna, nei pikta. Žinoma, su manimi būdavo senelė kai ji dirbdavo. Bet man reikėjo mamos." Jos balsas buvo kiek sutrikęs.

Viskas tuo metu atrodė tiesiog istorija, kurią norėjau išklausyti ir galbūt padėti merginai.

"Aš tavęs klausausi. Tęsk.." Aš paraginau merginą ir vėl.

"Bet kai man suėjo ketveri mano senelė mirė. Ji mirė prie mano akių. Kažkoks vyras norėjo mus apiplėšti, bet senelė tam neleido. Jis paleido kulką į ją ir ji susmuko prie manęs." Mergina pradėjo kūkčioti.

Pamaniau, kad tai turbūt padarė traumą jos gyvenime.

"Aš labai tave užjaučiu, aš tikrai suprantu, kad tau labai sunku." Raminau merginą, bet abejoju ar aš galėjau labai padėti.

"Tai tik pradžia mano gyvenimo." Jos kiek sušvelnėjęs, bet vis dar trūkinėjantis balsas pasiekė mano ausis. "Tada, mama tiesiog pasiėmė atostogų, bet jos buvimas šalia nepadėjo. Man ir po keturiolikos metų vis dar po akimis stovi tas vaizdas... Po keletos savaičių pas mus atsikraustė naujas mamos vaikinas. Jis buvo piktas. Nemėgo manęs. Nemėgo vaikų, turbūt. Tad galiausiai penkerių mane išsiuntė į privačią paruošiamąją mokyklą dvejiems metams. Septynerių grįžau. Buvau auklėta šiek tiek kitaip." Mergina tiesiog nutilo, nors aš norėjau toliau jos klausytis. "Klausyk, aš turiu eiti. Rytoj vėl paskambinsiu. Ar tu rytoj vis dar čia būsi?" Adeline nedrąsiai paklausė.

"Būsiu. Norėsiu toliau viską išgirsti." Pasakiau ir po keletos akimirkų pokalbis buvo baigtas.

Nemaniau, kad viskas tada pakryps į praeitis grąžinimą.