try me // njh

penki

Niall

Sėdėjau nepatogioje kėdėje ir laukiau kada pagaliau paskambins Adeline.

Šiandien šnekėjau su keturiais skirtingais žmonėmis, bet ji visdar nepaskambino.

Išgirdau suskambant telefoną, atrodo širdis suvirpėjo, lyg būčiau mažas vaikas.

"Pagalbos linija." Atsiliepiau.

"Jon." Išgirdau, Adeline balsą.

Jis buvo liūdnas ir prislėgtas.

"Adeline, ar viskas gerai?"

"Ne, viskas blogai- labai blogai."

"Kas yra?" Pasimuisčiau kėdėje.

"Žinai tą jausmą, kai atrodo neturi prasmės gyventi? Atrodo kokia prasmė stengtis mokintis, gyventi, keliauti. Juk vėliau ar ankščiau visi mirsim. Nesvarbu ar tu esi karalius, ar paprastas eilinis žmogus. Ar esi turtuolis, ar vargingai gyvenantis žmogus. Kam visai tai, kam kankintis?" Išgirdau tylų kūkčiojimą.

Ši istorija dabar atrodė tokia pažįstama.

"Taip, šis klausimas kartais kankina mane. Bet juk visi turime dėl ko stengtis, dėl kažko kabintis į gyvenimą."

"O aš neturiu dėl ko, čia ir yra esmė. Manau, kad mano gyvenimas didelis nesusipratimas. Ne kartą buvau atstumta dėl to kas esu."

Tai priminė man, nepatį geriausią mano padarytą poelgį.

"Kiekvieną rytą nenoriu keltis iš lovos ir eiti į mokyklą, nes ten sutiksiu juos. Jie juoksis iš manęs, arba apkalbinės mane. Nors atrodo niekuo neišsiskiriu iš jų. Šiandien nutiko taspatas grįžau namo, net nesibaigus pamokoms. Nors noriu mokintis, jie varo mane į depresiją, atrodo, kad viskas..." Jos balsas užlūžo.

Tada dar tiksliai nežinojau, apie ką ji šneka.

"Ei, viskas bus gerai. Negalvok apie tai. Giliai įkvėpk ir iškvėpk. Aš manau, kad tu nuostabi. Tu kovotoja."

"Netiesa. Tai netiesa." Ji tai kartojo.

"Klausyk ar nori man toliau pasakoti viską? Jeigu tik nori žinoma, aš neverčiu tavęs." Pirštais barbenau į stalą ir atsidusau.

"Taip.. Manau galiu tęsti? Na, nesu įsitikinusi.." Ji sumurmėjo.

"Nagi, gali su manimi pasikalbėti ir aš pažadu, kad gali manimi pasitikėti." Norėjau ją paraginti tęsti.

Ir net nenumaniau kas gali nutikti su visu šitu. Su šita istorija.

"Gerai. Pradėjau lankyti pirmą iš keturių gimnazijų. Ir iš pradžių rodos viskas buvo gerai. Turėjau dvi geriausias drauges. Bet į mokyklą atėjo dar viena naujokė- Amelia. Ir ji turėjo visus tuos savo prabangius rūbus. Kai aš niekada nepirkau rūbų iš prabangių parduotuvių. Ir taip jie pradėjo mane įžeidinėti, viskas per ją. Pradėjau nenorėti eiti į mokyklą ir tai mane žudė iš vidaus." Ji sunkiai atsiduso. "Ir vieną kartą buvau sumušta. Net nežinau už ką. Tada pakeičiau mokyklą ir nežinau kodėl, bet čia iš kart buvau atstumta. Iš manęs niekas nesityčiojo garsiai, bet apkalbinėjo. Aš visada būdavau viena. Pripratau prie vienatvės. O namie reikalai buvo ne ką geresni. Patėvis girtavo, o motina buvo tikrai gilioje depresijoje. Ir aš dabar jaučiuosi giliai įklimpus šiame dalyke." Išgirdau vėl moterišką balsą šaukiant. "Šią savaitę mane labai trugdo." Mergina sumurmėjo ir girdėjau kaip giliai ji kvėpuoja jog nekūkčiotų.

Kodėl ji buvo tokia pažįstama?

"Gerai. Arba jei nori vakare paskambink man į mobilųjį. Juk turi mano numerį." Aš norėjau išgirsti visą jos istoriją.

"Gerai. Jeigu pavyks. Iki."

Ir tada pokalbis tiesiog baigėsi vėl man neišgirdus visos tiesos.