try me // njh

penkiolika

Ebbie

Pirmadienis kaip ir vadinama sumauta diena. Na, aš galiu teigti jog tai yra žiauri tiesa. Nepamenu kada norėjau eiti į mokyklą.

Galbūt kada buvau su Niall?

Jaučiu, kad taip ir yra.

Mano kelias pėkščia iki mokyklos kniso šiuo metu žiauriai. Septynios penkiasdešimt trys aš pasiekiau mokyklos vartus. Bet kaip įprasta pabūsiu geriau čia, kol iki skambučio liks porą minučių.

<...>

Iš mokyklos grįžau pakankamai rami. Juos stengiausi ignoruoti. Liko mėnesis ir aš pagaliau galėsiu iš čia nešdintis. Aš tikiuosi jog stipendija man bus suteikta.

"Oh, tu namie." Pamačiau mamą kažką darant virtuvėj.

"Taip, brangioji. Kaip sekėsi?" Ji pažvelgė į mane.

"Ai. Sakykim viskas vyko normaliai." Šyptelėjau mamai ir ji linktelėjo.

"Puiku tada." Mano mama nusišypsojo man ir atsisėdo ant kėdės.

"Maniau šiandien dirbi." Atsisėdau prieš ją.

Tiesą sakant mano mama ankščiau buvo labai graži, bet dabar visas esminis grožis tik nuotraukose. Dėl Tokio sumauto gyvenimo ji bent dešimtmečiu atrodo vyresnė. Plaukai pradėję žilti nors jai dar keturiasdešimt nėra. Ir akys tokios pavargusios.

"Tu, niekada negalvojai apie geresnį gyvenimą?" Negavus jokio atsakymo vėl paklausiau.

"Ką?"

"Mama, tu juk girdėjai. Nežadu kartoti." Pažvelgiau į ją ir mūsų akys susitiko.

Mano mama atsiduso.

"Tiesą sakant ne. Aš pasigailėjau kai vieną kartą pabandžiau įlįsti į turtingą šeimą... Nenorėčiau būti tokia." Tiesa sakant mes su mama apie tai niekada nesikalbėjome apie tai.

"Rimtai? Aš nenorėčiau taip gyventi. Nenorėčiau tiek metų kęsti..." Mano mama nužvelgė mane ir atsiduso.

"Ebbie mieloji, viskas nėra taip paprasta kaip tau atrodo. Žinai kai myli žmogų verta aukotis." Ji nusišypsojo man.

"Tai tu myli mano patėvį, nors jis ir alkoholikas?"

"Jis nėra toks blogas. Pastarosiomis dienomis jis taisosi."

"O ką norėjai pasakyti apie turtingą šeimą?" Pažiūrėjau į jos žalias akis.

"Ebbie, aš niekad apie tai su tavimi nešnekėjau. Bet tavo tikras tėvas buvo turtingas, o tu puikiai žinai, kad aš niekad nebuvau tokia." Ji atsiduso.

Dabar jos akyse galėjau įmatyti kažką kito, meilę?

"Tiesiog tai nesvarbu. Supranti viskas ką noriu pasakyti, nesvarbu koks žmogus yra meilei neįsakysi. Jei jis tave myli, tai ir mylės toks koks ir esi.."

Man ir vėl begalo suskaudo širdį.

"Mama, aš suprantu tave. Bet neįtikėtina tu tai pasakoji man tik dabar, galėjai tai papasakoti seniau." Nusibraukiau plaukus nuo veido.

Niall.

"Tai ką man daryti, Grace?" Žiūrėjau į ją ir laukiau atsakymo į man taip rūpimą klausimą.

"Tu ją myli?" Paklausė.

"Po velniais, Grace. Kodėl tu manai aš tavęs klausiu patarimo. Kodėl po kiekvienos jos istorijos man atrodo, kad pliš širdis.. Kodėl, Grace."

"Gerai, tą ir norėjau išgirsti tu ją visdar myli. Suprantu, kad susimovei, Niall. Bet nei tu nei ji neesate kalti. Tiesiog paskambink jai šiandien vakare, palauk kol ji kažką papasakos. Paklausk kaip viskas vyko tą dieną, kai tu jai pasakei, tai ko nereikėjo. O visą kitą, tu žinosi pats."

"Ačiū, Grace. Paskambink Zayn tegul jis ateina pas tave." Pasiūliau.