try me // njh

Trys

Ebbie.

Mes su mama pavalgėm ir aš tiesiog nuėjau į lovą. Mano gyvenimas pernelyg sumautas šiuo metu. Paėmiau mobilų į rankas. Ar aš galiu paskambinti čia, bet kuriuo metu? Dabar tik pusė devynių.

Nusprendžiau paspausti skambinti į numerį, kuris buvo mano greitųjų numerių rinkime,juk anksčiau niekada nedvejodavau.

"Klausau." Išgirdau vaikino girdėtą balsą.

"Ehm, čia aš. E... Adeline." Greitai pasitaisiau supratusi jog vos nepasakiau savo vardo.

"Sveika, aš ruošiausi jau pasikeisti su kitu žmogumi." Vaikino balsas buvo toks pažįstamas ir artimas rodos.

"Atleisk. Tai aš... Padėsiu..." Sumurmėjau, nenorėjau su kažkuo iš naujo vėl kalbėtis.

"Palauk!" Atrodo vaikinas šūktelėjo, šyptelėjau."Aš tau duosiu savo numerį ir galėsi paskambinti į jį. Aš vistiek neturėsiu ką veikti ir galėsiu tavęs išklausyti. Juk tu man dar ne daug papasakojai." Jon (iš ties tada taip maniau) pasakė ir aš dabar mintyse aptarinėjau šį variantą.

"Gerai. Palauk, padiktuosi man jį." Padėjau mobilųjį ant lovos ir įjungiau garsiakalbį, radau užrašinę ir rašiklį kuprinėje. Ją padėjau atgal ir atsisėdau vėl ant lovos.

Jis diktavo skaičius po vieną. Tada dar kartą pakartojo ir mes atsisveikinome. Jis pasakė,kadjam paskambičiau po pusvalandžio. Tada jis bus namuose nieko netrukdomas.

Išgirdau po dvidešimt minučių, kad patėvis grįžo ir žinau jog dabar jie su mama riesis. Atsidusau. Apsirengiau džemperį su gobtuvu. Mano rūbai nebuvo niekada pirkti iš vardinių parduotuvių, nes tam pinigų mes pakankamai neturėjome, bet iš ties aš nesiskundžiau.

Įsispyriau į sportbačius.

Išgirdau kaip patėvis šaukė ant mano motinos, o ji atgal taip pat šaukė. Tyliai išėjau pro duris ir vėl jas tyliai uždariau. Atsisėdau ant laiptelių, kurie vedė į mažą kiemą.

Patėvis vairavo 1964-ųjų mašiną, kuri buvo sušiktai sena. Bet kaip jis teigė svarbu rieda.

Pažiūrėjau į valandas. Buvo po devynių vienuolika minučių. Ar man jam jau skambinti? Aš jaučiu vaikinui trauką ir norą pasakotis, nors net nežinau koks jo tikras vardas. Kaip jis atrodo, o galbūt realiai jis kaip ir daugelis- šikniai? Kodėl dvidešimtmetis nori dirbti tokį darbą?

Aš paspaudžiau ant neseniai įvesto numerio ir vos po antro pyptelėjimo jis atsiliepė.

"Sveika, Adeline?" Matėsi vaikinas jog norėjo įsitikinti ar tai iš ties aš.

"Žinoma." Greit pasakiau.

"Ar nori toliau pasakoti visą savo istoriją?"Manau vaikinas sudvejojo.

"Taip."

Niall

"Ar nori toliau toliau pasakoti visą savo istoriją?" Paklausiau.

"Taip. Tik kodėl tu nori dabar kalbėtis su manimi? Juk už tai pinigų negausi."

"Aš ten ne dėl pinigų. O dabar man įdomu ką tu papasakosi, toliau."

"Mano, gyvenimas nėra įdomus. Na, bet jei pasakočiau toliau tai būnant keturiolikos aš persikrausčiau čia- į Londoną." Atsiduso.

"Pasakok, toliau." Pasakiau ir užtraukiau kambario užuolaidas.

"O toliau, toliau nevyko nieko įdomaus."

Tada nežinojau, kad tai buvo netiesa.

"Juk vistiek kažkas vyko, gyvenimas nesustoja judėti." Pasakiau.

"Taip, tu, teisus. O kodėl tu dirbi pagalbos linijoje?" Tyliai atsikrenkštė.

"Aš ten dėl sesers, dėl Grace, pavaduosiu ją kurį laiką kol ji sugrįš."

Įsivyravo tyla, jutau, kad ji nori paklausti kas yra Grace, bet nedrįsta.

"Grace, serga."

"Iš kur žinai, kad norėjau to klausti?"

"Jutau, tiesiog."

"Taigi nuo keturiolikos metų iki dabar pakeičiau gal keturias mokyklas, bet dabar metus jau mokausi toje pačioje, dėl tam tikrų priežasčių." Jutau kaip jos balsą užlūšta ir nutrūksta.

"Norėtum apie tai pasikalbėti?" Švelniai paklausiau.

"Ne, jokiu būdu."

"Aš irgi turiu problemų, per šiuos metus tapau tikras psichas." Nusijuokiau.

Išgirdau jos juoką.

"Matai štai ir pralinksmėjai."

"Taip, tikrai. Pastaruoju metu mažai juokiuosi."

"Ar tai dėl tų priežasčių, kurių nenori sakyti?"

"Taip. O tu ar norėtum papasakoti, kas tave slegia?"

"Ne. Ne dabar gal vėliau, kai išklausysiu visą tavo istoriją." Nusišypsojau, pats sau.

"Ateik, čia!" Iš už ragelio išgirdau piktą, girdėtą balsą.

"Klausyk, turiu eiti. Paskambinsiu tau rytoj į darbą. Iki"

"Iki." Pasakiau ir išgirdau pypsėjimą.