try me // njh

šeši

Ebbie

Esu įsitikinusi, kad mano mama pernelyg pikta, o patėvis vis dar darbe. Užėjusi į vonią nusiploviau veidą ir pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Ankščiau labai nekenčiau savęs, bet Niall buvo mane išmokęs mylėti save, bet tada viskas sugriuvo į mažus stiklo gabaliukus, kurių nebuvo įmanoma surinkti niekaip.

"Aš čia." Sumurmėjau įėjus į virtuvę ir mano mama nužvelgė mane.

"Kaip tavo tėvas sako, neverk. Ašaros nepadės, Ebbie." Mama atsiduso ir jos suvargusios akys stebėjo mane. Tada ji rodos kažką apgalvojus priėjus apkabino.

"Juk pati ankščiau sakei geriau reikšti emocijos ašarom, bet nežaloti savęs." Sumurmėjau tyliai su lūžinėjančiu balsu. Vieną kartą buvau pradėjus tai daryti. Turėjau labai ilgą pokalbį su savo motina.

"Žinau, bet.. Supranti jie vidumi nėra tokie stiprūs kaip tu..." Mano mama tyliai snabždėjo.

Tai netiesa, visiška netiesa. Aš visai nestipri... Pavargau tokia būti.

Aš tiesiog atsitraukiau ir atsidusau. Ranka pasirėmiau į spintelę ir kelioliką sekundžių šiaip pastovėjau.

"Ką tau padėti?" Lyg atsikvošėjus paklausiau.

Mes su mama kalbėjomės ir darėm maistą. Tai buvo paprasta vakarienė ir patėvis būna patenkintas kai namuose yra valgyti, neva motinos reikalas rūpintis maistu, namų ruoša. Taigi mama dirba daug ir tiesą sakant patėvis daug pinigų išleidžia alkoholiui, beveik visus mūsų pinigus.

<...>

"Kur sušiktai tavo motina?" Patėvis greitai pravėrė mano kambario duris ir aš krūptelėjusi atsisukau į jį.

"Jos nėra? Aš nežinau." Pradėjau panikuot, nes jis buvo pakankamai piktas, o kada mama išėjo aš nepastebėjau. "Ji turbūt darbe? Galbūt jai naktinė..?" Sumurmėjau bandydama prisiminti mamos darbo grafiką.

"Tikiuosi..." Jis susiraukė. "Tikiuosi tu neverki kaip visada?"

Aš greitai papurčiau galvą.

"Gerai, tada aš išeisiu." Sumurmėjo.

"Kur? Tik nevėl pas tuos draugus, tėti." Pasakiau ir suėmiau jo ranką.

"Ebbie, tu nieko nesupranti. Esi per jauna suprasti, visą šį sumautą gyvenimą."

"Tą patį sakei ir prieš keturis metus, ir prieš du metus. Gal laikas keistis?"

"Įdomus pasiūlymas. Bet ką čia jau pakeisi, manau reikėjo apie tai galvoti ankščiau." Atsiduso.

"Gerai, eik. Bet žinok, kad tai skaudins mane dar labiau nei yra dabar."

Jis nieko nesakė tik pažiūrėjęs keistu žvilgsniu išėjo pro duris.

O ko aš galėjau tikėtis, jei tai neveikė tiek metų, kodėl turėtų imti veikti ir dabar.

Paruošusi namų darbus atsiguliau į lovą.

Norėčiau studijuoti psichologiją, kad padėčiau kietiems.

Kad galėčiau išklausyti kitus.

Aš niekad neturėjau tokios progos, bet pagalbos liniją man visada padėjo.

Tai lyg terapija, kai išsipasakoji pasidaro kažkiek lengviau.

Jei neturėčiau galimybės ten paskambinti, man tikrai būtū blogiau nei dabar. Jei tai įmanoma išvis.

Paėmiau telefoną ir svarsčiau ar skambinti Jon ar ne.

Tačiau skambučio iš jo sulaukiau pati.

"Alio." Atsiliepiau.

"Labas. Klausyk, nežinau kodėl paskambinau. Gyvenu vienas ir man nuobodu." Atsiduso.

"Yeh. Gerai, vistiek neturiu ką veikti." Nusišypsojau.

"Tai nori pasakoti pasakojimą? Kodėl esi tokia nelaiminga?"

"Dėl ko esu nelaiminga tau jau sakiau. Bet yra ir pagrindinė priežastis, tačiau nežinau ar aš tau ją jau noriu papasakoti." Atsisėdau.

"Pirmyn. Manimi gali pasitikėti. Aš niekam to nepasakosiu, paprasčiausiai neturiu kam, esu vienišas." Nusijuokė.

"Visai kaip aš. Gerai aš tau papasakosiu kaip ir dėl ko viskas yra."

"Gerai, gal tau palengvės man išsipasakojus."

Tada dar nežinojau, kad dar ir kaip palengvės.

"Nemanau, kad palengvės. Ir jei aš apsiverksiu nekreipk dėmesio, nes pastaruoju metu beveik vien tą ir darau. Bet šiandien visko papasakoti tikrai nespėsiu."

"Gerai, tada negaiškim laiko ir pradėk."

Komentarą paliktumėt ir tada būtume happy.