try me // njh

šešiolika

Niall.

Atėjau į kambarį ir atsisėdęs ant palangės iškart surinkau Ebbie numerį.

"Klausau." Išgirdau jos balsą.

"Adeline." Atsikrenkščiau.

"Kaip tu, Jon?" Paklausė.

"Gerai. Papasakok man viską iki galo. Pasakyk finalą aš noriu žinoti, kaip tiksliai tu išsiskyrei su Niall." Nors aš viską žinojau

"Gerai. Neliko daug ką pasakoti. Tu beveik viską žinai. Kaip ir sakiau po Niall apsilankymo mano namuose, man buvo pasakyta, kad tai dėl mano gyvenimo padėties. Bet aš tuo nepatikėjau, aš žinojau, kad Niall netoks.." Ji kiek užtilo ir atsiduso.

"Ir kas toliau?"

Tačiau aš žinojau, kas toliau. To nenorėjau išgirsti.

"Na jis tada nepasirodė. Vėliau aš jį sutikau parkę ir jis pasakė tai ko aš nesitikėjau iš jo."

<>
Sėdėjau ant suolelio parke. Nesupratau kur Niall, jis negalėjo nusisukti nuo manęs jis netoks.
Pamačiau artėjant blondiniškus plaukus link manęs. Apsidžiaugiau nes pagaliau pasirodė Niall.

Jis priėjo prie manęs, blondinas atrodė tragiškai.
Akys netokios spindinčios. Jis verkė..

"Niall? Kas čia de.." Nespėjau nieko daugiau pasakyti.

"Nieko nereikia sakyti,Ebbie. Juk aš tave myliu, už ką tu taip su manimi pasielgei, už ką?" Iš jo akių nusileido kelios ašaros.

Negalėjau susilaikyti, mano Niall verkia.

"Ką tu šneki, Niall?" Pradėjau verkti taip pat.

"Ebbie, tu.. tu. Nenoriu tavęs taip vadinti... tikiuosi tu laiminga."

Jis apsisuko ir pradėjo tolti.

Aš pradėjau jį vytis ir pagavau už rankos.

"Niall." Kūkčiojau.

Jis šiurkščiai ištraukė savo ranką ir pasižiūrėjęs lediniu žvilgsniu nuėjo.

Aš praradau jį...
<>

"Štai taip viskas buvo." Ji kūkčiojo tai pasakodama, mano širdis atrodo ir vėl suskilo.
"Aš nesuprantu, ką jis norėjo pasakyti, bet esu tikra, kad tai Kaitlyn darbas. Ji buvo tikra kalė, ji visada norėjo būti su Niall. Dabar tu viską žinai ir gal supranti dėl ko aš lieju ašaras." Jos balsas trūkinėjo.

"Ebbie, mažyte." Giliai įkvėpiau.

"Ką?" Ji beveik suriko.

Nežinojau, ką sakyti, atrodo, kad kažkas atėmė balsą.

"Čia Niall." Pasakiau.

"Ką? Ne ne ne... Užsičiaupk." Ji pradėjo dar labiau verkti.

"Ar tu atleistum šiam mulkiui?"

"Tu negali būti Niall." Ji užtilo, atrodo mąstė. "Kai aš buvau pas Niall ir gaminom vakarienę..."

Neleidau jai užbaigti. "Tu persipjovei kairės rankos vidinę pusę ir mano mama susiuvo ją ir ten yra pusmėnulio formos randas. "

"Aš... aš... Tu, čia visą laiką klauseisi visko ir tylėjai!" Ji suriko ir balsas trūkinėjo..

"Klausyk, man buvo pasakyti visai kas kitą.. Mažyte, klausyk... Leisk man viską pasakyti." Greitai stengiausi kažką sudėlioti rišliai.

"Ne, ne, ne! Tylėk! Daugiau niekada gyvenime nenoriu girdėti tavęs! Ar tu pasityčiot iš manęs norėjai?! Viskas... Aš pasitikėjau tavimi.." Ir tada pypsėjimas...

Dabar nežinojau ką daryti. Numečiau telefoną ant žemės ir pradėjau trankyti sienas ir vartyti daiktus.

Viskas sukilo. Visos emocijos. Aš pasakiau jai. Ir kokios reakcijos tikėjausi? Kad tiesiog tai priims laimingai ir mes susitiksime?

Tiesą sakant taip.

Šūdas.. šūdas... Neradau sau vietos. Atsisėdau prie durų ant grindų.

Tu toks mulkis. Aš toks mulkis.

Aš bijau dabar dėl jos.

Dėl SAVO Ebbie...

Aš ją įskaudinau dar labiau...

Susiėmiau už galvos ir atrėmiau galvą į kelius.