try me // njh

Keturi

Ebbie.

"Ateik čia." Išgirdau patėvio balsą.

Nusileidau į apačią ir pamačiau patėvį prie stalo.

"Kvietei?" Tyliai paklausiau.

"Taip, pagamink man valgyti."

Atsidusau ir ištraukusi iš saldytuvo, mūsų su mama paruoštą maistą, pašildžiau jį.

"Štai." Nusišypsojau jam.

Gal jis ir nebuvo geriausias tėvas ar pavyzdys man, bet mylėjau jį, nes turbūt visada visiems buvau gera.

"Kiek tu gali sėdėti kambaryje ir verkti, juk niekas nepasikeis, žinai, kad viskas liks kaip yra."

"Žinau, tėti.. tiesiog taip yra ir.. ir. Nesvarbu." Nusisukau į virtuvės langą.

"Kur Veronica?"

"Ji kambaryje, leisk jai pamiegoti ji turės eiti į naktinę pamainą šiandien."

"Neaiškink, Ebbie." Piktai pasakė.

"Kai išgeri tu agresyvus, man tai nepatinka."

Jis nieko nesakė, tik atsistojęs grubiai mane pastūmė ir išėjo pro duris.

Atsidusau ir paėmusi išploviau jo lėkštę.

Greitai nusimaudžiusi susidėjau rytojaus pamokas ir atsiguliau į lovą.

Sumautas gyvenimas.

Prisiglaudžiau prie didelio meškino, kuris man atstojo pagalvę.

Jį gavau iš Niall praeitais metais per Valentino dieną.

Ta diena man buvo turbūt geriausia mano gyvenime.

Su šiomis mintimis panirau į miegą.

<...>

Atsikėliau prižadinta žadintuvo.

Apsirengiau mokyklos uniformą.

Pavėlavau į autobusą, taigi turėsiu skubėti, kad nepavėluočiau į pamokas.

"Labas." Pasisveikinau su mama prieš išeinant.

"Labas, brangioji, šiandien atrodai žavingai."

"Kam tas melas." Nusišypsojau ir išskubėjau pro duris.

Visada žinojau, kad niekas nepasikeis. Jog kiekviena mokykla manęs nepripažins. Jog kiekvieną dieną gausiu sumautų replikų. Tų šlykščių užuominų.

Aš mokiausi neblogai, bet nekenčiau geografijos turbūt, kad jos mokytoja buvo užknisanti, o pirma pamoka buvo geografija. Kadangi ir taip vėlavau į pamoką septynias minutes mokytoja būtų pasiutusi, dėl to į ją visiškai nėjau.

Nuėjau prie spintelių ir sudėjau visas knygas į ją, delnais pasirėmiau ir atsidusau. Iš ties jei turėčiau galimybę, net nesirodyčiau čia. Bet mama amžinai kartoja jei nesistengsiu liksiu įstrigusi šioj skylėje kaip ir ji. Tiesą pasakius čia likti tikrai nenoriu. Vos baigsiu paskutinius metus stengsiuosi gauti stipendiją universitete ir galbūt, net pasistengsiu persikelti į kitą miestą nors Londonas turi gerų universitetų, bet nebenoriu matyti jų visų veidų.

Aš beveik pusę pamokos prastovėjau pasirėmusi į spintelę ir supratau, kad greitai bus skambutis ir galbūt iš karto nueisiu prie matematikos kabineto. Matematiką lankiau sustiprintą, kad ir kaip keista man ji sekėsi tikrai gerai.

Ranka perbraukiau per plaukus ir paėmus į kuprinę įsidėjau tik matematikos vadovėlį, sąsiuvinį, skaičiuotuvą ir pienalą. Visada noriu ateiti prie spintelės. Kiekvieną pertrauką.

Tiesą sakant kai Niall mokėsi paskutinius metus mokykloje, o aš buvau dešimtokė. (Tada buvo mūsų paskutinis laikas kartu.) Aš buvau pripažinta, nes Niall buvo mėgstamas mokykloje. Bet kai jis mane metė dėl suknistų melagingų paskalų aš perėjau vėl į kitą mokyklą, nes pastarosios vėl nebegalėjau pakęsti. Nors šioje vėl niekas nesikeičia. Pertrauka jau buvo prasidėjusi ir aš žingsniavau prie matematikos kabineto.

Mano akys susidūrė su Nate. Dar vienu šikniumi ir supratau, kad dabar jo neišvengsiu. Šūdas.