try me // njh

vienuolika

Ebbie.

Išlipau iš lovos ir atsisėdau ant palangės.

Nusivaliau ašarotas akis.

"Jon, ar tu visdar čia?" Tyliai paklausiau.

"Čia." Jo balsas skambėjo labai keistai.

"Aš suprantu, jei tau keista klausyti ką aš čia pasakoju ir verkiu. Bet tiesiog..tiesiog.." Mano balsas vėl užlūžo.

"Aš suprantu kuo puikiausiai.. viskas gerai." Atsiduso.

"Ką tu dabar darai?" Paklausiau.

"Žiūriu į dangų."

"Oh.. aš irgi. Šiąnakt daug žvaigždžių." Pasakiau, nes nenorėjau bagti pokalbio su juo, tiesiog nenorėjau.

"Taip ir pilnatis."

"Žinai ką man sakydavo Niall?"

Tada girdėjau tylą, nesupratau dėl ko...

"Na?" Paklausė po gan ilgos pauzės.

"Aš myliu tave iki mėnulio.."

"Ir atgal.." Jis užbaigė mūsų frazę.

Tylus kūkčiojimas ir vėl paliko mano lūpas.

Ir man kitame ragelio gale pasigirdo nejaukus atsikrenkštimas

"Iš kur tai žinai?" Paklausiau.

"Tai,.. tiesiog girdėta frazė ir tiek."

Nežinojau ką sakyti, jis tylėjo, aš tylėjau.

Vyravo keistai jauki tyla.

"Po nepilnai mėnesio vyks mano dvyliktos klasės išleistuvės."

"O šūdas tikrai." Išgirdau bildesį.

"Ar pas tave viskas gerai?"

"Taip, tu juk eisi ten, tiesa?" Paklausė.

"Ką? Ne, žinoma, kad ne. Aš ten neturiu ką veikti." Nubraukiau nuo veido, jau susibangavusius plaukus.

"Bet nemanau, kad ką nors prarasiu. Buvau ten su Niall prieš du metus." Nusišypsojau.

"Jei dabar būtum su juo, tu ten eitum tiesa?" Paklausė.

"Taip. Na, bet tai dabar yra nesvarbu." Tyliai atsidusau. "Jaučiuosi jog tu per daug žinai." Tada tyliai nevisai tikrai nusijuokiau.

"Na, iš dalies supratau tave labai. Kiek laiko mes kalbam bus šiek tiek daugiau nei savaitė?" Vaikinas paklausė.

"Aha, manau. Kažkur." Užkišau plaukų sruogą už ausies.

"Taigi." Jis nutęsė.

"Taigi." Aš pakartojau jį.

Aš dar nežinojau kiek man visa tai atneš.

Niall.

"Rytoj šeštadienis. Ką veiksi?" Žiūrėjau į dangų.

"Ilsėsiuosi nuo mokyklos." Jos balsas buvo toks mielas.

Ji tokia miela visuomet buvo.

"Manau, labanakt jau?" Tyliai paklausiau.

"Aha, manau laikas." Ebbie balsas buvo mieguistas. Manau dabar ji sėdi užmerkusi akis.

"Labanakt, E.. Adeline." Vis dar žvelgiau į žvaigždes ir mėnulį.

"Labanakt, Jon." Aš vis dar nenorėjau baigti pokalbio, bet tai padarė ji.

Padėjau telefoną ant palangės.

Dabar jaučiuosi taip siaubingai klydęs dėl savo mergaitės.

Pamenu kaip Ebbie verkė kai lyg šunsnukis išrėžiau jog viskas baigta ir nebenoriu jos matyt.

Ji tylėjo, bet kūkčiojo labai stipriai.

Dabar galvoju kokio šaltumo aš buvau?

Perbraukiau ranka per savo blondiniškus plaukus ir papurčiau galvą.

Tu, visiškas asilas,Niall, kaip sugebėjai sugriauti tai kas buvo taip brangu? 

<...>

Mano telefonas skambėjo, bet aš nežinau kur jis buvo.

Piktai suniurnėjau, bet telefonas nesiliovė skambėjęs.

Tada vėl nutilo. Ir vėl.

Velnias.

Atsisėdau lovoje ir pamačiau jog telefonas ant palangės.

Išlipęs iš lovos priėjau prie palangės ir greit paėmiau telefoną.

Ir skambino Ebbie.

Velnias.

"Man reikia pokalbio, dabar. Atleisk jei trugdau, bet bijau jog galiu sau kažką padaryt." Ji greitai pasakė.

Jos balsas buvo išsigandęs ir trūkinėjantis.

Kas ir pačiam man įvarė baimę.

Žinom kaip jūs tingit tas nuomones rašyt, bet parašykit kas negerai ir mes pasistengsim pasitaisyt.

Yay, tenk jū.