Šviesos Princesė

6 skyrius

Įžengėme į didelę žvyruotą gatvę. Palei jos pakraščius buvo didžiuliai balti ir pilki namai, o kiekviename iš jų pirmajame aukšte buvo po parduotuvę. Tolimesni namai buvo kiek išpaišyti gražiais ornamentais, gėlėm, gyvūnėliais ir kitais gamtos objektais. Augmenijos mieste taip pat netrūko - medžių, krūmų buvo visur, kur tik pažiūrėdavau, gėlės augo ant namų palangių, prie parduotuvių įėjimo. Be to, mane nustebino ir patys miesto gyventojai, kurių gatvėje vaikščiojo šimtai. Jų rūbai patys nuostabiausi, kokius tik esu regėjus: visi vyrai su įvairių spalvų kelnėmis ir baltiniais, kurie buvo siuvinėti augalų motyvais, o moterys - su ilgom paprastutėm suknelėm, bateliais ant mažo kulniuko ir nė vienos nematau su kelnėmis. Visi tie elfai atrodo taip grakščiai, taip iškiliai, kad net žadą atima.

Dėmesio, laimei, daug nesulaukiu. Visi elfai labai įsijautę į savo kasdienybę ir mūsų su Liucijumi net nepastebi. Kurį laiką, apžiūrinėjant viską aplinkiui, dar einame - jau net nugarą ir kojas paskausta. Galų gale, net nepastebiu kaip ateinam į kažkokią aikštę, kur stovėjo bent pusšimtis karietų, kokias esu mačiusi senoviniuose filmuose. Visos viena už kitą gražesnės, didingesnės ir puošnesnės. Liucijus nusiveda mane į aikštelės galą, kur sedėjo trys vyrai ir kalbėjosi. Vienas, pamatęs mus, iškart prilekė prie mūsų.
- Pone Liucijau. - nulenkė galvą prieš Liucijų vyriškis. Jo rūbai panašūs į liokajaus - ilgas rudas švarkas, baltiniai po juo, juodos kelnės ir lakuoti batai, tik balkšvos akys žiba ir ilgos ausys matosi iš po cilindrinės skrybelės, dengiančios vyro plaukus. - Į rūmus su jaunąja dama? - trumpai žvilgteli į mane ir vėl įsispokso į Liucijų.
- Taip, Filipai. - ramiai tetaria mano vedlys.
- Tuomet prašome į mano karietą. - nusilenkia Filipas ir parodo ranka į rudą paprastutę karietą netoliese.
- Šįkart nevyksime tavo karieta. - tiek aš, tiek Filipas įsispoksome į Liucijų. Vežėjas kiek susiraukia, mat neperpranta situacijos. Aš taip pat. - Karaliaus įsakymas - leisti išsirinkti princesei Anabelei nuosavą karietą. - šypteli Liucijus. - O tu, Filipai, vyksti į rūmus, ten apsigyvensi ir dirbsi nuosavu princesės vežėju. Aišku? - Filipas išpūtęs akis sužiūra į mane, o tada lėtai pritūpia ant vieno kelio.
- Jūsų šviesybe, aš būsiu jūsų paslaugoms iki savo mirties. - sutrinku, tai blogiau nei būti vadinama "princese", tai žiauriau net už žinią, kad turiu tėvą. Net nepastebiu kaip kratau galvą į šonus.
- Stokis ir niekada daugiau nebenusilenkinėk. - vos ne ištikta panikos tariu. Oi, kaip blogai... labai blogai... nenoriu tokio gyvenimo! Nenoriu, kad man nusilenkinėtų. Ne ne ne...
- Princese...
- Jokių nusilenkinėjimų, jokių princesių, jokių jūsų šviesybių. - su pauzėmis tarp kiekvieno žodžio tariu.

Filipas atsistoja ir keistai žiūri į mane, Liucijus spokso taip pat. Pasijaučiu kiek nejaukiai.
- Išsirinkite karietą. - po kiek laiko sušnabžda Liucijus. Perveriu jį piktu žvilgsniu. Nenoriu būti aukštinama, nenoriu būti princesė, nenoriu privilegijų ir nusilenkinėjimų - noriu tik Linos! Bet jos nebėra, o yra kažkas toli už sienų, kažkas, kas vadina save mano tėvu. Turiu iki jo nusigauti, tad paklūstu Liucijui. Išsirenku pačią paprasčiausią karietą - baltą, ornamentuotą žydrais augalijos raštais, mažiausią iš visų karietų. Filipas atveda du baltut baltutėlius žirgus ir juos įkinko. Liucijus atveria karietos dureles ir ranka mosteli lipti. Taip ir padarau.

Karietos vidus nelabai erdvus, sėdynės iš dviejų šonų viena prieš kitą aptrauktos baltu šiurkščiu apmušalu, vidus taip pat ornamentuotais mėlynais raštais. Pakankamai gražu ir jauku. Atsisėdu per sėdynės vidurį, prieš mane įsitaiso Liucijus ir keistai sužiūra į mane. Stengiuosi nekreipti į jį dėmesio. Karieta pajuda. Pro langelį man iš dešinės, atsitraukus vaizdą dengiančias užuolaidas, viską stebiu. Važiuojam miestu tyloje ilgą laiką. Stebiu kaip miesto gyventojai tvarkosi su savo rutina. Vaikštinėja, kalbasi, juokiasi ir prekiauja vienas su kitu. Gera žiūrėti į tokią draugišką aplinką. Netrukus toli priekyje išvystu didingą statinį - dar vieną sieną.
- Kodėl čia stovi dar viena siena? - paklausiu Liucijaus.
- Sienos skiria miestą į tris dalis - Žemutinį žiedą, kuriame dabar ir esame, Aukštutinį žiedą ir Rūmus. Žemutiniame žiede gyvena neturtingieji arba tiesiog nekilmingieji šviesieji elfai. Čia gaunamas pagrindinis šios sostinės maistas. Jis iš čia būna išvežiojamas į visą pilį ir už pilies gyvenamas teritorijas. Aukštutiniame žiede gyvena turtingieji ir kilmingieji elfai - karaliaus patarėjų šeimos, generolai, kiti aukšto rango kariai su šeimomis, svarbių institucijų vadovai ir kitos kilmingosios šeimos, kurioms leista apsigyventi pilyje. Aukštutinis žiedas išsidėstęs tolėliau nuo žemutinio. Trečiasis žiedas - Rūmai. Jie yra pačiam sostinės centre. Ten gyvena karališkoji šeima, jų tarnai, karaliaus patarėjai ir karaliaus svečiai. Be to, pirmąjį ir antrąjį žiedus skiria siena, kurioje yra 12 vartų, o į Rūmus, tai yra pro juos skiriančia sieną nuo antrojo žiedo, galima patekti tik pro vienerius vartus. - išklausau Liucijaus pasakojimo, šios pilies gynyba tiesiog įspūdinga, bet luomai... luomai manęs nežavi, visi pernelyg atskirti lyg bijotų užsikrėsti neturtu.

Visą kelią iki pirmosios sienos važiavom tylėdami. Vis žvalgausi į vaizdą už langelio. Kai privažiavom sieną, vartai buvo uždaryti. Matyt, karalius bijo, kad jo mielieji didikai bus pasmerkti žemutinio žiedo lemčiai. Iš kitos karietos pusės prisiartina sargybinis, po kelių akimirkų ir antras. Nustembu ne tik nuo jų dailių bruožų, bet ir dėl to, kad šie savo veide visiškai neturi emocijų. Jie perveria rimtais žvilgsniais mus su Liucijum ir ranka mosteli į vartų pusę.
- Sveiki sugrįžę, pone. - linkteli Liucijui sargybiniai ir kiek įdėmiau peržvelgia mane. Netrukus karieta pajuda iš vietos, pasigirsta bildesys - vartai atsidaro.
- Aukštutinis žiedas, princese. - tarė Liucijus vos privažiavus vartus.

Ir dabar supratau didžiausius skirtumus tarp Žemutinio ir Aukštutinio žiedų - čia viskas buvo begalybę kartų gražiau, tvarkingiau, visi namai lyg rūmai, su gražiomis, ornamentuotomis kolonomis, dideliais sodais prie jų, akimis neaprėpiamiais gėlynais, kitų augalų grožybėmis, o patys elfai čia labai elegantiški ir pasitempę, pasipuošę begalinio gražumo ir brangumo rūbais, kuriais, matyt, galėtų išmaitinti visą karalystę dešimčiai metų. Bet ką sugebu, tą sugebu - atpažįstu pasipūtusius ir pasikėlusius žmones, o tie visi elfai šiame žiede yra būtent tokie - tai matosi net iš jų veido išraiškų. Vieni tiesiog vaikštinėja, kiti važinėja gražiausiomis karietomis, bet absoliučiai visi sužiūra į mūsų pusę ir keistais žvilgsniais perveria mane, žvelgiančią pro karietos langelį.

Netoliese išvystu laukus su žydinčiomis gėlėmis, per tą lauką tekantį skaidriausią upelį, kokį tik esu mačiusi. Vaizdas išties įspūdingas. Liucijus pradeda pasakoti apie kilmingųjų šeimas ir kitus svarbius elfus - kokie pastatai jiems priklauso, kokie šeimų vardai, kokie jų herbai, nuopelnai karalystei ir panašiai. Bet kaip sakoma - pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Nepamenu nieko, bet Liucijus paminėjo, kad daugiau išmoksiu pamokose, kurias lankysiu rūmuose. Tikrai labai "nustebau ir to panorau". Mintyse nusijuokiu.

Po visų pasakojimų privažiuojame dar vieną sieną - Rūmų sieną. Karieta sustoja dar vieną kartą, o prie mūsų prieina sargybiniai stovėję prie vartų. Dvyniai. Tie sargybiniai identiški dvyniai.
- Kas tokie?! - rimtai paklausė vienas iš brolių.
- Liucijus ir princesė Anabelė. - ramiai atsako mano užknisantis vedlys.
- Laukėme jūsų, jūsų šviesybe. - ir abu kaip vienas sargybiniai nusilenkia man. - Prašome važiuoti. - tarė dar neatsitiesę. Vėl pasijaučiu nejaukiai, nenoriu nusilenkinėjimų. Tragedija.

Pajudėjus iš vietos, Liucijus taria:
- Tuoj būsite namie, princese.

Meluočiau sau, jei sakyčiau, kad tas žodis "namai" nekelia jaudulio. Pasidaro sunku mąstyti. Viskas, ko dabar trokštu - naujo gyvenimo. Važiuoju čia tik su mintimi, kad jį susikursiu. Privalau susikurti.

Vartai atsiveria. Giliai įkvėpiu.