Šviesos Princesė

15 skyrius

Visą likusią savaitę Elivijaus pamokos buvo tikras košmaras. Jis mane vis labiau ir labiau spaudė, vis kartojo, kad liko mažai laiko iki tamsiųjų atvykimo, prasitreniruodavome net po keturias valandas į dieną, o Ereno pamokose niekaip nesusikaupdavau ir nieko nebepadarydavau. Grįžusi į kambarį tik išsidriebdavau ant lovos, bijodavau sujudėti, nes net menkas krustelėjimas keldavo skausmą. Iki vakarienės likus pusvalandžiui, pasirodydavo Karla, kartais kartu atsivesdavo Santaną ar Margaretą. Jos kiekvieną mėlynę ar žaizdą patepdavo tuo stebuklingu Elivijaus tepalu ir šiaip ne taip pastatydavo ant kojų.

Šiandien situacija ta pati - vos pajudu iš vietos, maudžia visą kūną, o kaulai, toks jausmas, sutrupėję mano viduje. Pirmą kartą Elivijaus pamokose į rankas paėmiau du kalavijus, tad rankų nejaučiu, daiktų nenulaikau ir šie tiesiog krenta man iš rankų. Kūnas net dreba iš nuovargio.

- Nemaniau, kad Elivijus toks žiaurus. - sumurma Santana, švelniai liesdama rankomis mano nugarą.
- Tikiuos kažko išmoksti? - pasiteirauja Karla. Šiandien ji atsivedė į pagalbą Santaną. Ta mergina užkietėjus realistė, tad ja labai žaviuosi, nes tokios asmenybės supranta tikrą gyvenimą - tą labai vertinu.
- Išmokau, bet kažin ar dabar tokios savijautos galėčiau kažką iš to pritaikyti. - sumurmu.
- Spaudimas kartais gerai. Mano nuomone, tik tokiu sunkiu darbu kažko išmoksi. - taria Santana. - Elivijus rimtas vyras, supranta savo darbą ir nori jį pabaigti, todėl ir neleidžia tau atsikvėpti. Puikiai jį suprantu.
- Bet Ana vos pajuda. Manau, kad visa tai pernelyg sudėtinga. - rūpinasi mano mieloji draugė.
- Taip, tai sudėtinga, bet pati paprašiau pagalbos, tad turiu dirbti ir džiaugtis, kad kažkas man padeda to tikslo siekti, nors ir visas kūnas bus nusėtas žaizdomis ir mėlynėmis. - kiek nepatenkinta tariu.
- Šaunuolė. - Santana pliaukšteli ranka man per mentis. Suurzgiu iš skausmo, nes, matyt, ši pataikė tiesiai į kokią žaizdą. Mergina nusijuokia, o Karla ją išpeikia. Skausmas atlėgsta ir nusijuokiu iš merginų barnio.

Po kelių minučių šiaip ne taip atsistoju ant kojų. Apsirengiu lengvą suknelę, dengiančią visą kūną, kad nesimatytų visų sumušimų. Karla suriša man plaukus, Santana padeda apsimauti sportbačius, nes rankos manęs neklauso. Prašyti tokios pagalbos man gėda, bet nelikę kitos išeities, o merginos noriai man padėjo.

Pasigirsta beldimas į duris ir, tyliai padėkojus draugėms už pagalbą, jas atveriu. Ten, kaip ir kiekvieną vakarą, stovi Tajus ir du mano naujieji sargybiniai. Vos man išėjus, juos pakeis Dysas-Dumas. Tų vaikinų duota virvė tikrai pravertė šią savaitę. Išlipi iš kambario laukan su virve, grįžti vėl taip pat. Žinoma, Karla man visąlaik padėjo. Vos nusileidus kojom ant žemės, ji tą virvę vėl įtraukia pro langą vidun į mano kambarį, o tada sutartu laiku vėl išmeta pro langą ir aš šiaip ne taip užlipu į viršų. Tik, pasak draugės, sargybiniai pradėjo jaudintis, kodėl aš vis neišeinu prasiblaškyti iš kambario. Tikiuos jie nesugalvos kokį kartą patikrinti, ar esu kambaryje.

- Nauja suknelė? - kilsteli antakį generolas.
- Ne, bet užsivilkau ją pirmą kartą. - šypteliu.
- Graži kaip ir jūs, princese.
- Ačiū. - karštis išpila kūną. Nors ir nemėgstu Tajaus, tie žodžiai visada išlydo mane iki skystos balos. Tajus padlaižys, nuolatos mane kvočiantis ir kamantinėjantis. Bet dar laikausi neišsidavusi ir kuo stipresnė prieš jį.

Tajus palydi mane iki valgomojo, bet pravėręs duris, pats įeina kartu vidun. Žvilgteliu į jį ir klausiamai kilsteliu antakį.
- Jūsų tėvo nebus, tad palaikysiu kompaniją. - šypteli. Mintyse nusikeikiu, mieliau valgyčiau viena. Tajus atitraukia man kėdę ir, man atsisėdus, pristuma prie stalo, o tada pats įsitaiso priešais mane.
- O kur mano tėvas? - pasiteirauju. Tikiuos nedaro kokių nedorų dalykėlių.
- Turi šiokių tokių reikalų. Kaip žinote, ryt atvyksta tamsieji.
- Ak, taip. - prisimenu. - Ilgai jie bus?
- Savaitę. Jūsų tėvas prašė priminti, kad neišeitumėte iš savo kambario.
- Žinoma. - sumeluoju ir linkteliu galva. Valgome tyloje, bet jaučiu įsmeigtą į mane generolo žvilgsnį. Giliai įkvėpiu. - Kodėl tiek norite leisti su manimi savo brangų laiką? - įdėmiai pažvelgiu į vyrą.
- Jūs labai žavi, princese. Koks vyras nenorėtų praleisti su tokia nuostabia ir kerinčia mergina daugiau laiko? Ypač, kai jūsų tėvas pats leido.
- švelniai nusišypso, bet giliai širdyje pajaučiu kažkokį šios mūsų draugystės įtarimą.
- Jūs mane tik vadinate ir vadinate nuostabia. - suvaidintai sukrizenu, stengiuosi atrodyti taip, lyg man būtų gėda ir nejauku.
- Tokia ir esate, mieloji. - padlaižys. Jis paima mane už rankos, kurią laikiau ant stalo, ir pasižiūri į akis. - Jūs esate nuostabiausia mergina, kokią tik esu sutikęs. Man būtų garbė, jei šį kartą tikrai sutiktumėte praleisti šios savaitės visą savo laisvą laiką su manimi. - meiliai taria. Per kūną nueina malonūs šiurpuliukai.
- Pagalvosiu. - sumurmu klausydama proto balso, bet širdis tiesiog liepia, rėkia visa gerkle atsakyti teigiamai.
- Galvokite, kiek tik norite. - akinančiai nusišypso ir mano širdis pradeda plakti greičiau, pajaučiu kaži kokį jaudulį ir trauką tam vyrui. - Tiesiog brandžiai, entuziastingai ir vertingai praleistas laikas kartu, būtų tiek mums, tiek visiems kitiems į naudą. Be to, draugų jums taip pat reikia. Argi tas vienišumas, užsidarymas savyje jums patinka? Nejaugi nenorite draugijos? - vis dar laikydamas mano delną tarp savųjų ir žiūrėdamas tiesiai man į akis, su plačia šypsena pasakoja.