Šviesos Princesė

18 skyrius

- Tu prašai ko? - tokio sutrikusio Ereno dar nebuvau mačius. Jis žiūrėjo į mane lyg būčiau padarius kažką žiauraus, nederamo, mirtino. Jo klausimas nuaidi per visą sporto salę.
- Man tik reikia, kad per tą laiką visus nuramintumėt ir nuslėptumėt viską nuo karaliaus ar Tajaus.
- Ana, tu prašai mūsų išleisti tave vieną vykti į Neutraliąsias žemes, kur tiesiog privisę pilkųjų elfų. - piktai taria vaikinas. - Jokiais būdais tavęs ten neišleisime vienos! Ten pernelyg pavojinga, o ypač, kai žinom, jog keliauji susitikti su tamsiųjų princese. Tai tikrai niekuo geru nekvepia. - pamokslauja toliau. - Ar aš ne teisus, Elivijau? - pažvelgia į draugą, stovintį tyloje ir akylai mane stebintį. Visoje patalpoje esame vos tryse.

Tamsieji išvyko užvakar - daug anksčiau nei visi tikėjosi, o mūsų susitikimas su Tifanija jau poryt. Blogiausiu atveju turiu išvykti už valandos, kad būčiau ten laiku ir taip skubėdama. O dar tas reikalas su Liucijum mane spaudžia iš visų pusių. Dar nė karto nuo mano atvykimo į Arkadiją nebuvau jo sutikus. Nežinau nei kur jo ieškot, nei ką jam susitikus sakyt - nežinau nieko! Kol kas vienintėlė mano viltis yra Tifanija, galinti pasakyti daug įdomių dalykų apie mano tėvą ir kas šiuose rūmuose negerai. Turiu ištrūkti bet kokia kaina.
- Apsiginti moku. - atsainiai tarsteliu. Tikrai manau, kad galėčiau, esant reikalui, apsiginti - aš tuo užtikrinta, bet vaikinų žvilgsniai sako ką kitą.
- Neatsilaikytum prieš įgudusį kovotoją net penkių sekundžių. Negyvenk svajonėmis. - pašaipiai taria Elivijus.
- Ir kaip, tavo manymu, mes sugebėsim nuo visų nuslėpti, kad tavęs nėra rūmuose? - beviltiškai nusijuokia Erenas. - Neįmanoma.
- Įmanoma. - atsidūsta Elivijus. - Turbūt Tifanija sužinojo, kad karalius su palyda šiąnakt išvyksta pas savo brolį Merfį. Nemanau, kad jis ten ilgai užsibus, bet grįžti turėtų panašiai kaip Ana.
- Prašau, pasakyk, kad jos idėjai nepritari? - vos nesuinksčia Erenas.
- Nepritariu. - sumurma, bet tada atsidūsta. - Bet jeigu norime vėl atgaivinti mūsų sukilimo idėją, reikia žinoti visą teisybę apie šiuos rūmus.
- Ne! Ne, Elivijau! Ana ten nevyks! - beveik rėkdamas ant draugo sušunka. - Tai jai mirties nuosprendis!
- Erenai! - sušunku. Nežadu taikstytis su mintimi, kad jie mano, jog esu silpna mergaitė. Gal ir esu kiek naivi, nes tikiuosi iš to susitikimo kažko gero, bet pabandyti verta, o apsiginti sugebėsiu. - Aš turiu pamėginti. Tai vienintėlis mūsų šansas.
- Mes viską užglaistysime su kitais draugais. Tu tik skubėk sugrįžti. - nuramina Elivijus vis dar akylai stebėdamas.
- Tai penkių dienų kelionė, kaip mes sugebėsime tai nuslėpti nuo kitų tarnų? O ką dar kalbėti apie jos sargybinius, kurie turi amžinai ją saugoti, ar patarėjus, kuriems taip pat bus liepta ją stebėti? - vis nerimsta Erenas.
- Ką nors sugalvosime. - šypteli man tas malonusis raumenų kalnas. - Parūpinsiu žirgą, ginkluotę ir saugų pasprūkimą lauk.
- Jūs turbūt juokaujat. - nervingai prunkšteli Erenas. - Tai savižudybė.
- Aš susitvarkysiu, Erenai. - šypteliu ir jam. Šis ilgą laiką tiesiog į mane žiūri, o tada netikėtai priskuba prie manęs ir stipriai apkabina. Kiek nejauku, bet taip pat jį silpnai apglėbiu.
- Būk atsargi. - sušnabžda man į plaukus. - Prašau, tik grįžk gyva. - atsidūsta ir atsitraukia vos per sprindį. Matau kaip jis žiūri į mane, matau kaip stipriai nurija seiles, jaučiu kaip jo rankos vis stipriau gniaužia mano pečius. Kuo greičiau atsitraukiu, kad jis nepadarytų kažko kvailo, ir to, ko ilgą laiką gailėčiausi.
- Man viskas bus gerai. - parodau liuksą ir, mostelėjus ranka Elivijui, išskubu lauk pro sporto salės duris. Erenas tik nulydi mane liūdnu ir neramiu žvilgsniu.

Akimirka tikrai nejauki, tad vos ne bėgu kuo greičiau į rūmų vidų. Nenoriu, kad Erenas gyventų iliuzijomis, nenoriu, kad jis tikėtųsi kažko daugiau. Karla jį įsižiūrėjus, negaliu sugriauti jos svajonių. Karla man rūpi labiau nei kas nors kitas, ji visada buvo šalia, man padėjo, rūpinosi, guodė. Negaliu jos įskaudinti, tad patraukiu tiesiai į savo kambarį, kur ji turėtų manęs laukti. Bet mano nelaimei, randu ne tik ją.