Šviesos Princesė

4 skyrius

Gyvenimas keistas. Mano draugė guli negyva purviname ir skrefliuotame skersgatvyje, o aš čia galinėjuos su bepročiu mane išgelbėjusiu vyru, kuris tvirtina, kad esu kažkokia princesė. Man atrodo, pasaulis pradėjo suktis į kitą pusę.

Tas vyras, Liucijus, vis mėgina man įrodyti, kad reikia eiti. Nė velnio niekur neisiu! Bėgu kiek įmanoma greičiau link ten, kur palikau Liną. Skubu, kiek galiu, bet... bet kūno nerandu. Jo nebėra. Ar tuo pasirūpino policija? Greitoji? Taip greitai? Matyt, kad taip. Kiek atsidūstu iš palengvėjimo, bent jau jos kūnu bus pasirūpinta. Vienintėlis įrodymas, kad kažkas čia įvyko - didelė bala kraujo.
- Ja jau pasirūpino, princese. Nesijaudinkite. Dabar ji geroje vietoje. - išgirstu Liucijaus balsą man iš už nugaros. Piktai pažvelgiu į vyrą.
- O iš kur tu žinai? Esi ekstrasensas ar tiesiog puikiai pasiruošęs karnavalo pasirodymui? - parodau į vyro smailias ausis ir akis. Šis nusijuokia.
- Tai ne karnavalui. Čia tiesiog aš, princese.
- Liaukis mane taip vadinti. - vėl lėtai tariu. - Aš ne princesė.

Žiūriu į kraujo balą, ašaros lieja vaizdą. Ji kentėjo viena, ji liko viena, nebuvau šalia, kai jai to reikėjo, negalėjau jai padėti, paliesti jos, palaikyti ranką iki paskutės sekundės ir viskas per tą nelemtą šūdžių Liucijų. Jis pagrobė paskutiniąsias akimirkas su Lina. Jos nebesugrąžinamos. Mano mieloji Lina dingo amžiams. Ir viskas tik per jį.

- Turime eiti.
- Eiti kur?! - surinku ir pašaipiai nusijuokiu. Ašarų gniužulas spaudžia man gerklę. Vos įmanoma patikėti, kas dedasi. Pamanyčiau, kad tai sapnas, bet jis pernelyg tikroviškas. Tai realybė - realybė be mano geriausios draugės, be mano angelo sargo. Palikau ją... palikau... tai mano kaltė!
- Jūsų tėvas laukia. - tarsteli. Pažvelgiu į Liucijų žudančiu žvilgsniu.
- Tėvas? Ką dar pasakysi? Kad drambliai skraido, o žuvys vaikšto žeme? - sarkastiškai paklausiu. Ašaros vis dar rieda mano skruostais. Vis dar neįtikima, kas dedasi. Privalau grįžti namo ir pranešti direktorei Kros, kas nutiko, nors, matyt, ji jau žinos esamą situaciją - policija bus pranešus.
- Taip, princese, jūsų tėvas laukia jūsų grįžtančios namo.
- Namo? Mano tėvas? Juokauji, tiesa? Visą gyvenimą neturėjau namų, kuriuose manęs lauktų mama ir tėvas, visą gyvenimą išgyvenau su vienintele šeimos nare, kuri dabar mirė! Ji buvo mano šeima, kitos neturėjau!
- Nusiraminkite...
- Nusiraminti?! - vis šaukiu, rėkiu, lieju visą save. - Katik mirė mano draugė, bukaproti! Kaip aš galiu būti rami?! Tu tikras psichas!
- Klausykite manęs atidžiai - aš nenoriu pyktis, prašau jūsų gražiuoju eiti su manimi namo. Prašau, princese.
- Princese? - beviltiškai sukrizenu. - Kas tu toks, Liucijau? Ilgos ausys, keistos akys... elfas?! - spragteliu pirštais. - Ar klystu? - sarkazmo pilnas mano balsas.
- Ne, neklystate. - rimtai tetaria. Net verkti nustoju, nustyru vietoje iš vyro nesąmoningų sapaliojimų.
- Tu juokauju, tiesa?
- Ne ir ačiū, kad pagaliau kiek nutilote. Esate elfų princesė, jūsų tėvas karalius prarado jus, kai buvote kūdikis. Pagaliau jus radau pačiu tinkamiausiu metu ir tikrai, prisiekiu savo gyvybe, noriu jums ko geriausio, o tokiu atveju turite eiti su manimi ten, kur saugu.

Galva tuščia. Atrodo, kad tai, ką pasakė Liucijus, įėjo pro vieną ausį, o išėjo pro kitą. Viskas, ką pamenu - esu princesė, turiu tėvą ir esu elfė. Tai skamba kaip nuotaikinga komedija. Tikrai, komedija! Net juokinga...

Rimtai žiūriu į vyrą ilgą laiką. Šis stebi mane taip pat. Visko, ko dabar noriu - išsivaduoti nuo šios beprotybės ir pabėgti iš čia kuo toliau, geriausiai - į direktorės Kros glėbį. Noriu pasakyti jai viską, kas nutiko, išsipasakoti, prisiglausti prie jos šiltos krūtinės, išsiverkti, išsirėkti visa gerkle.

Tad Liucijui nespėjus sureaguoti, pasileidžiu bėgti visu greičiu link globos namų - link manųjų namų. Pirmoji, kurią susirandu, tai direktorė. Ji dar nieko nežinojo. Papasakoju jai viską. Verkiame kartu.