Šviesos Princesė

11 skyrius

- Už dviejų savaičių atvyksta tamsieji. - valgydamas karalius pakelia akis į mane. - Norėčiau, kad jų viešnagės metu būtum savo kambaryje, maistą atneš tarnaitė, mokytojai ateis pas tave, pasiimsi knygų, o gal net galėsiu atsiųsti kažką iš dvariškių palaikyti tau kompaniją. Kaip tau tokia mintis?
- Kodėl nenori, kad susidurčiau su tamsiaisias?
- Brangioji, nemoki apsiginti, o tamsieji yra žiaurūs ir negailestingi elfai. Bijau, kad tave nuskriaus, sužeis ar kaip kitaip pakenks. Nenoriu tavęs prarasti. - švelniai taria mano tėvas ir uždeda šiltą savo delną ant mano plaštakos.
- Bet tu mane tiesiog įkalinsi... - sušnabždu.
- Atleisk, bet tai būtina.
- Tai žiauru. - tarsteliu.
- Bet būtina, brangioji. Jei tave nuskriaus, niekada sau neatleisiu. Tai saugiausia.
- Bet...
- Nustok! - užrinka nutraukdamas mano tolimesnius žodžius ir piktai trinkteli kumščiu į stalą. Išsigąstu ir krūpteliu. Kvapą užima kažkoks gniužulas gerklėje. Tada karaliaus veidas sušvelnėja ir jis menkai šypteli. - Atleisk. Nenoriu girdėti kitokių kalbų. - sušnabžda. - Kai praradau tavo motiną ir brolį, praradau savo gyvenimą, bet atsiradai tu, šviesulėli. Neprarasiu ir tavęs. - paglosto mano skruostą ir toliau tęsia valgymą lyg niekur nieko. Kaip visada. Įsidedu paskutinius kąsnius į burną ir išskubu į pamokas.

Nežadu būti įkalinta, nežadu tūnoti savo kambaryje su nepažįstamais didikais ir vos matytais mokytojais. Viskas, ko man dabar reikia - išmokti apsiginti. Tada būsiu atsakinga pati už save ir grėsmės bus išvengta. Juk tai turėtų būti lengva, Ana? Argi ne? Pamosikuoti ginklu, išmokti smogti iš kumščio... skamba lengvai.

Žinau, kur kreiptis pagalbos, tad abi Vandetos ir Stefano pamokas, pietus su tėvu, su kuriuo kiekvieną dieną vis keisčiau jaučiuosi, vos išsėdžiu vietoje. Laukiu kambaryje šeštos valandos, kai keičiasi mano sargybinių pamainos. Šis vakaras ir naktis Dyso-Dumo pamaina. Tad vos išgirdus šlamesį už durų, suprantu, kad jie jau čia. Nieko nelaukdama ir nepastebima, nusitempiu dvynius į virtuvę. Keista, bet šį kartą nėra virėjų ir aš lengviau atsikvėpiu, mat šiandien nusilenkinėjimų tikrai nepakęsčiau. Mano prašymu, vienas iš brolių nueina surasti Karlą ir kitus, su kuriais vakar susipažinau. Vos jam dingus už durų, pro kurias įėjome, laiptais į viršų iš antro virtuvės aukšto plepėdamos pakyla dvi dar nematytos merginos - ilgomis melsvomis suknelėmis, į kuoduką surištais plaukais, viena iš jų aukštesnė ir kiek dailesnė, lieknesnė už kitą, bet abi jos atrodo lyg mano amžiaus merginos. Jos kiek nustemba išvydusios mus su vienu iš brolių stoviniuojančius virtuvėje.
- Dumai. - tarsteli žemesnioji mergina. Ji atrodo labai miela elfė, o balsas nuskambėjo dar švelniau.
- Labas. - prataria aukštesnioji ir kiek niekinamu žvilgsniu nužvelgia mane. Suprantu, kad jos sveikinasi su vaikinu šalia manęs, kuris, pasirodo, yra vardu Dumas, mat vis dar neskiriu savo sargybinių ir jie abu man visiškai vienodi. Aš toms tarnaitėms nedaug ir rūpiu.
- Ką čia veiki? - pasiteirauja mieloji mergina. - Ar dabar ne tavo su Dysu pamaina sergėti princesę?
- Hmmm... - Dumas tik numykia ir linkteli galva į mano pusę. - Tai aš ir sergiu. - sumurma susikišęs delnus į kelnių kišenes.
- Aš Anabelė, bet galite vadinti tiesiog Ana. - nejaukiai sušnabždu.
- Tai Erenas pasakojo tiesą, a? - kiek nusijuokia dailioji mergina ir šįkart nužvelgia mane kiek švelnesniu žvilgsniu.
- Aš Margareta, jūsų šviesybe. Esu jūsų tėvo asmeninė tarnaitė. - taria žemesnioji mergina.
- Aš Santana. - tarsteli kita vis dar nužiūrinėdama mano, pagal Karlą, vyrišką aprangą. - Maniau, kad princesės vaikšto pasipuošusios briliantinėmis suknelėmis, o apie bendravimą su tarnais negali net pagalvoti, nes tai vemti verčia. - kiek pašaipiai taria Santana. - Bet, atrodo, klydau. - priduria, o tada atkiša į priekį ranką. - Malonu susipažinti.

Paimu merginos dilbį. Šįkart ji švelniai ir maloniai man susišypso. Margareta ištiesia ranką taip pat. Ši nusišypso tiesiog akinančiai, o tada taip pat nusišypso ir Dumui.
- Taigi? - kilsteli antakį Santana. - Kodėl princesė mums suteikia tokią malonę? - kiek mąstau, ką atsakyti, bet pasigirsta šurmulys ir iš pirmo virtuvės aukšto užlipa jau pažįstami veidai.
- Ana! - nusijuokia Karla ir tiesiog užsikabina rankomis man ant kaklo. - Jau susipažinot? - paklausia Santanos ir Margaretos. Šios besišypsodamos linkteli galva. - Kas nutiko? Dysas sakė, kad nori pasikalbėti. - susirūpina mano tarnaitė.
- Kur kiti? - pasiteirauju, nes su Karla ir Dysu atėjo tik Antonio su Martina. - Nes turiu tokį keistą prašymą.
- Kokį? - iškart susidomi Antonio, kuris akylai mane stebi pasirėmęs į sieną netoli laiptų.
- Noriu išmokti apsiginti ir kautis. - drąsiai tariu, bet aplinkinių elfų žvilgsniai mane suneramina. Jie žiūri lyg būčiau ištarus kažką stebuklingo.
- Ana, merginos nesikauna. - atsargiai tarsteli Karla.
- Tai tiesiog nederama, ypač kilmingajai merginai. - priduria kažkuris iš dvynių.
- O kam tau mokintis tokių dalykų? - susiraukia Santana.
- Santana, ji princesė... - tyliai sušnabžda Margareta draugei į ausį, bet aš vis tiek tai išgirstu.
- Margareta. - nuveria žvilgsniu Santaną merginą ir žvilgteli į mane. - Juk princesė leidžia kreiptis į ją kaip į mūsų draugę, tiesa? - kilsteli antakį.
- Žinoma. - sumurmu, o Santana, patenkinta mano atsakymu, šypteli.
- Taigi kam tau tokių dalykų mokintis? - dar kartą perklausia mergina.
- Tai dėl tamsiųjų atvykimo, ar ne taip? - nieko nespėjus man atsakyti, spėja Dysas-Dumas.
- Taip, dėl jų. Mano tėvas neleis man išeiti iš kambario visą jų būvimo laiką, mat nemoku apsiginti ir jie gali kažką man padaryti. Bet aš tikrai nežadu sedėti kambaryje tokį laiką.
- Taigi nori, kad kažkas tave išmokytų apsiginti, nes nežadi klausyti tėvo, o žadi išsmukti lauk iš kambario, nors tai bus neįtikėtinai pavojinga? - klausiamai kilsteli antakį Antonio.
- Taip. - drąsiai atsakau. - Nenoriu būti įkalinta, ar suprantat mane?
- Bet, Anabele, tai bus tikrai pavojinga. Tu net nenutuoki mūsų pasaulio žiaurumų. - taria Martina.
- Todėl noriu, kad per šias dvi savaites išmokytumėt mane kuo daugiau apie tikrąją Arkadiją ir gynybos pagrindų. - paprašau.
- Ar tu tuo tikra? - pasiteirauja Karla.
- Dysas ir Dumas tave apgins. - gūžteli pečiais Margareta.
- Dysas ir Dumas nevisada yra šalia manęs. - žvilgteliu į brolius ir šie pritariamai linkteli galva. - Tad man reikia išmokti visko pačiai.
- Ar tu to tikrai nori? - dar kartą paklausia Antonio.
- Manau, kad ji pasakė aiškiai, brangusis. - taria Martina. - Ana to nori, o mes padėsim jai tų norų pasiekti.
- Tai kas bus jos mokytojai, a? - vis dar kiek nepatenkintas, pašaipiai pasiteirauja aplinkinių, bet ne manęs, Antonio.
- Elivijus. - išsišiepia Santana.
- Elivijus? - visi sutrinka, išskyrus Karlą.
- Elivijus tinka. - tartseli mano tarnaitė. - Juk geresnio kario mūsų tarpe už jį nerasime.
- Kas tas Elivijus? - pasiteirauju.
- Vienas iš penkto aukšto sargybinių. - taria Dysas-Dumas. - Visi sargybiniai turi savo postus. Mūsų postas iki tavęs buvo rūmų vartai, Elivijaus - audiencijų salės sargyba, prie kurios suburti geriausi ir stipriausi kariai, mat karalius bijo dėl savo saugumo.
- Ar tikrai manote, kad jis tiks? - nerimsta Margareta.
- Kuo puikiausiai. - išsišiepia broliai.
- Erenas galėtų pamokinti Aną magijos pagrindų. - pasiūlo Antonio. - Jis geriausias šviesiųjų elfų magijos valdytojas mūsų tarnų tarpe.
- Aš nežinau, ar aš pasiruošusi magijai. - sušnabždu.
- Jei nori išmokti apsiginti, tai būtina, širdele. - taria Martina.
- Tada nuspręsta. - šypteli visiems Karla. - Elivijus ir Erenas. Tik reikia jiems pasakyti.
- Pamėginsim prikalbinti Elivijų. Ryt vakarinė jo pamaina, tad ryte kažkokiu būdu galėtume visi susitikti čia. - pasiūlo Dysas-Dumas.
- Manau, kad tik po pietų. - taria Martina.
- Anai pamokos. - primena Karla. Aš tik linkteliu.
- Galime susitikti tik po pietų. - patvirtinu.
- Tada nuspręsta. Susitinkam ryt po pietų. - visi pritariamai linkteli.
- Reikia eiti. - Dysas-Dumas primena man.
- Tiesa. - sumurmu. - Turiu eiti, kad kas nors nepastebėtų manęs čia. - šypteliu ir žvilgteliu į Santaną bei Margaretą. - Buvo malonu susipažinti.