Šviesos Princesė

12 skyrius

- Taigi turėsiu mokyti tokią skystą merginą? - akis į akį susiduriu su garsiuoju kariu Elivijumi. Šis vaikinas tikras raumenų kalnas, darbo ir laiko savo kūnui nepagailėjęs. Neskaitant šių nuostabių jo kūno linkių, aptrauktų prigludusia prie kūno juoda ir balta medvilne, Elivijaus veidelis būtų pakankamai gražus, bet rūsti veido išraiška viską gadina.
- Nagi, Elivijau, ji tavo princesė ir maloniai paprašė pagalbos. - išsišiepia Santana.
- Aš nematau jokių problemų. - gūžteli Erenas ir menkai man šypteli.
- Tu mergina. - ramiai taria Elivijus.
- Na, kaip matai. - sušnabždu.
- Ir nori išmokti kovoti?
- Taip.
- Bet tu mergina?
- Kaip matai, Elivijau! - surinka Karla. - Negailėk savo laiko, prašau. Ana ne tokia kaip kiti - pats įsitikinsi.
- Tai, kad ji neužkietėjus elfų gyvenimų žlugdytoja, nereiškia, kad ji gali kautis. Princese, pasakyk bent vieną vertą mano laiko priežastį tave mokyti, o tada žiūrėsim, ką darysime.
- Elivijau, nagi. - nuveria žvilgsniu Elivijų Erenas.
- Man nesunku išsakyti to priežastį. - šypteliu mane tardančiam vyrui. - Nenoriu būti silpna, nenoriu tūnoti, būti įkalinta savo kambaryje vien dėl to, kad karalius bijo dėl mano saugumo. Noriu pati savimi pasirūpinti, būti laisva pati spręsti, ką daryti. Noriu mokėti apsiginti, Elivijau, nes tai gali padėti išgelbėti savo pasturgalį iš pavojaus. Tad prašau tavęs, padėk man tai įgyvendinti.

Virtuvėje tyla. Visi čia su manimi esantys keturi elfai tyli. Elivijus įtemptai mąsto, žvelgdamas per mane kiaurai, tada nužvelgia mane nuo galvos ligi kojų, prunkšteli.

- Tai bus keista, nes nesu mokinęs merginos, bet galime mėginti. Gal pagrindų ir išmoksi. - nusišypso puse lūpų. - Pradėsime tuoj pat.
- Tik ne virtuvėje. - perspėja Karla.
- Antra treniruočių salė beveik nenaudojama, tad galėsime treniruotis ten. - pernelyg entuziastingai pasiūlo Erenas.
- Gera mintis. - pritaria Elivijus ir nieko nelaukęs patraukia lauk pro virtuvės duris. Paskui jį išskuba ir Erenas su Santana, o Karla sulaiko mane už rankos.
- Palaukim, kad smalsuoliam nekiltų pagundų mus išskirti, pranešant karaliui apie tavo naujus draugus.

Linkteliu galva ir kurį laiką su savo tarnaite laukiame tyloje, kol ji praneša, kad prisilaukėme pakankamai. Trečiu aukštu patraukiame į pirmą aukštą, o tada įžengiame į tarnaičių kambarių bloką, kuris, pasirodo, tikras labirintas. Žingsniuojame koridoriais, žvalgausi aplinkui - čia šalta, be pūkinės antklodes neapsieitum, aplinka skurdi, sienos ir grindys betoninės, bet tarnaitės turi fantazijos ir kai kur ta pilkuma išpaišyta piešiniais, raštais, rudos durys puoštos džiovinta augalija ar akmenimis. Visa tai teikia grožio ir verčia jaustis jaukiau negu viršuje.
- Gražu. - sumurmu.
- Stengiamės. Dauguma merginų esame čia daugybę šimtų metų, tad pagyvinti aplinką prievolė.

Netrukus pro storas medines duris gale vieno koridoriaus išeiname į lauką. Jau keleta dienų nekvėpavau grynu oru. Karla nusiveda mane žvyruotu keliu iki paprastų, neišpuoštų, baltų pastatų bloko. Einame palei statinius iki pačio paskutinio pastato ir tyliai įsmunkame pro duris, bet viduje sulaukiame ne trijų elfų žvilgsnių, bet penkių. Du nepažįstami, raumeningi, prakaituoti vyrukai sužiūra į mano ir Karlos pusę ir nužvelgia mus nuo galvos iki kojų.
- Ką jūs, prakeikti bepročiai, veikiate su princese? - ramiu, bet piktu balsu paklausia vienas iš nepažįstamųjų.
- Neįsižeiskit, jūsų didenybe, bet jums nedera būti su tokiais kaip mes. - švelniau kreipiasi į mane kitas.
- Mes į šitą nesąmonę neįsivelsim. - pamosikuoja pirštu Elivijui prieš nosį pirmasis.
- Garoldai, Deividai, tiesiog išnykit iš čia, jei nenorit veltis į mūsų reikalus, bet jei kažkam prasitarsite apie mūsų papomokinę veiklą su princese, užmušiu, aišku? - rūsčiai taria Erenas.
- Ei, tik nesipykit, prašau. - sumurmu. Visų žvilgsniai susminga į mane. Kreipiuosi į nepažįstamus vaikinus. - Aš tiesiog nemoku pritapti, jie yra vienintėliai draugai, kuriuos čia turiu, ir padeda, kiek tik gali. Nenoriu jų prarasti vien dėl to, kad kažkas praneš mano tėvui apie nederamus mano didikės santykius su tarnais. Tai ar galite nuslėpti visą tai? - nedrąsiai paklausiu. Didelėje sporto salėje, betoninėmis sienomis ir grindimis, su daug įvairių sporto treniruoklių, ginklų, skendi tyla. Jaučiu visų čia esančių elfų žvilgsnius, bet akis laikau nuleidusi į grindis, mat tokios situacijos, kai manęs bijo ir nekenčia, verčia jaustis menkai ir beviltiškai.
- Aš Garoldas, bet visi vadina mane tiesiog Gariu. - taria pirmasis nepažįstamasis.
- Aš Deividas. - tarsteli ir antrasis. - Kodėl bendraujate su tarnais ir nesusirandate dvariškių draugų, princese? - nespėjus man įsiterpti, paklausia vaikinas.
- Per visą šį laiką dar nė vieno nesutikau. - gūžteliu pečiais, nedrąsiai žvelgdama į vyrus. - O Karla man labai padėjo per šį laiką, tad panorau susipažinti ir su kitais. - žvilgteliu į Ereną ir Santaną.
- Karla Ana pasitiki, tad stengiames ir mes. - taria Santana.
- Ji gera elfė, ne tokia kaip kiti didikai. Noriu, kad suprastumėte tai su ja susipažinę. - įsiterpia Karla ir paima mano delną į savąjį. - Tiesiog leiskime jai su mumis būti, bendrauti. Jai to reikia lygiai taip pat kaip ir mums. - Garis ir Deividas susižvalgo, linkteli galvomis, tyliai susirenka visus savo daiktus ir išeina laukan pro galines duris, prieš tai uždėję paeiliui savo karštus delnus man ant peties kaip palaikymo ženklą. Gaila, bet nesugebu paklausti, ką Karla turėjo omeny sakydama, kad jiems manęs reikia taip pat kaip man jų.
- Ar jie niekam nesakys? - sunerimsta Karla.
- Neturėtų, bet, manau, jie kurį laiką princesės vengs. Visi bijome mūsų įstatymų. - ramiai taria Elivijus, o tada sužiūra į mane. - Ar esi kažkada kovojusi?
- Niekada.
- Tada šiandien išklausysi tik teoriją. - atsidūsta vaikinas ir parodo ranka į kėdę netoli jo.