Šviesos Princesė

8 skyrius

Karališkieji kambariai išsidėstę labirintu per beveik visą ketvirtą aukštą. Kiekvienas kambarys vienas už kitą didesnis ir gražesnis. Einame koridoriais, apžiūrinėdami visus laisvus kambarius. Liucijus liepė išsirinkti vieną ar kelis patinkančius. Koridoriai išsišakoja į dvi puses. Mano gidas pasako, kad karaliaus kambarys dešinėje, tad dėl pykčio ir nusivylimo pasuku į kairę. Išsirenku vieną iš trijų gale esančių kambarių - atokų, nieko neužklystamą, vienišą, kuriame galėsiu pabūti tik su savimi.
- Šalia jūsų kambario, - Liucijus beda pirštu į duris dešinėje. - Kai atvyksta, apsigyvena jūsų pusbrolis Viktoras. Atrodo, kad jums abiems labai patinka nuošalūs kambariai. - šypteli Liucijus. Širdis suspurda iš jaudulio sužinojus, kad pasirinkau kambarį šalia mano naujojo pusbrolio kambario.
- Ar Viktoras su Merfiu atvyksta dažnai?
- Karaliaus broliui Merfiui skirta valdyti ir taip prižiūrėti tvarką šiaurinėse šviesiųjų karalystės žemėse. Todėl jie labai užsiėmę ir dažnai atvykti negali.
- Aišku. - tenka vėl nusivilti. Nejaugi čia nerasiu tokio tobulo gyvenimo, kokio ieškojau išvykdama iš žmonių pasaulio? Nejaugi atvykau į rutiną ir nuobodybę?

Liucijus atveria koridoriaus pačiame gale esančias duris į mano išsirinktą kambarį.
- Gerai įsikurkite. Atsiųsiu tarnaitę. - ir vyras greitai pasišalina, nespėjus man tarti, kad tarnaičių nereikia. Atsidūstu iš dar vienos neteisybės.

Lėtai įeinu į kambarį. Už mano senąjį kambarį jis buvo didesnis gal šimtais kartų. Tiesiai prieš mane buvo didelis langas į sodą, kairėje gal kokios šešios spintos rūbams, o netoli jų buvo milžiniškas veidrodis iki lubų, kairėje stovėjo didelė balta sofa su staleliu, dešinėje milžiniška lova su daug daug pagalvėlių, šalia stalelis pasidėti daiktams, kiek tolėliau nuo lovos didesnis stalelis su veidrodžiu, kuris buvo nukrautas visokiais dalykėliais - įvairia man dar nematyta elfiška kosmetika, parfumerija, reikmenimis plaukams ir nagams. Kambario sienos baltos su jau seniau matytais švelniai melsvais ornamentais, o grindys dengtos švelnučiu melsvu kilimu.

Apeinu visą kambarį gal dešimt kartų. Dešiniau yra durys, kurių nemačiau iškart įėjus į kambarį. Ten randu vonios kambarį. Čia mane pasitinka švelniai melsvos sienos, mėlynomis plytelėmis dengtos grindys, dešinėje stovinti didelė vonia, prie jos ant staliuko prikrauta begalybė šampūnų, šveitiklių ir kitokių nematytų kūno priežiūros reikmenų, dešiniau šone virš vonios kabėjo rankšluosčių kabykla, tiesiai stovėjo tualetas, netoli jo kriauklė su veidrodžiu, ant kriauklės vėl buvo įvairių kosmetinių reikmenų, kuriuos teks analizuoti kaip ir kiekvieną kitą keistą buteliuką čia, kad žinočiau, ką naudosiu. Prie pat durų stovėjo komoda, dar viena spintelė ir mažutė sofa. Nusijuokiu nuo tokio keisto interjero. Kam reikalinga sofa vonios kambaryje? Komedija.

Grįžtu atgal į kambarį, išsidrėbiu ant minkštos lovos. Gniauždama rankose mūsų su Lina nuotrauką, žiūriu į ornamentuotas lubas ir mąstau. Ne to tikėjausi iš kelių valandų čia, maniau viskas bus daug nuostabiau, manęs lauks kaip aukso luito, bet... bet mano tėvas, jei tik būtų džiaugėsis mane matydamas tiek, kiek aš jį, nebūtų taip skubėjęs, o būtų pasikalbėjęs, susipažinęs su manimi. Turbūt aš esu pernelyg naivi to tikėdamasi. Turbūt vis dar tikiuosi tokio gyvenimo, kokį turėjau su Lina, bet dabar esu įsitikinusi, kad tokio čia tikrai nebesusikursiu ir nerasiu. Todėl reikia apsiprasti su aplinka ir stengtis čia pritapti, susitaikyti su šia prabanga, kuri tiesiog žudo mane iš vidaus, susitaikyti su nusilenkinėjimais ir nejaukiais kreipiniais. Juk tai tikrai begalybę kartų geriau nei pakliūti į kalėjimą. Tereikia tik priprasti.

Pasigirsta tylus baladojimas į duris. Atsisėdu ir tiesiog žiūriu į garso šaltinį. Nieko nepratariu, bet po kelių akimirkų durys prasiveria ir pasirodo dailios elfės galva. Ji lėtai įsliūkina į kambario vidų, tyliai uždaro duris už savęs, tada tiesiog sužiūra į mane, kol aiktelėjus lyg kažką prisiminus, žemai nusilenkia.
- Jūsų šviesybe, atleiskit. - kiek nejaukiai tarsteli mergina.
- Jokių šviesybių, jokių nusilenkinėjimų. - kiek piktokai tariu. Tarnaitė pažvelgia į mane išsigandusiomis akimis ir, supratusi, ką padariau, nusikeikiu ir atsidūstu. - Atleisk. Šiandien pati bjauriausia diena mano gyvenime. - sušnabždu. Merginos veidas kiek atlėgsta, bet ši vis tiek stovi nusilenkusi ir iš apačios stebinti mane. Tarnaitė tikrai graži mergina, sidabriniai plaukai kiek ilgesni nei pečių linija, balkšvos akys ilgos ausys, truputį išsišovę skruostikauliai, o kiti veido bruožai pernelyg mieli ir švelnūs. Be to, jos figūra neapvali kaip manoji, ji žmonių pasaulyje būtų pavadinta "lenta", bet ta mergima vis tiek labai patraukli. - Prašau, daugiau niekada nenusilenkinėk prieš mane. - sumurmu ir be jėgų ginčytis griūnu atgal į lovą. Tai taip keista, taip nenatūralu, taip lyg sapnuočiau begalinį košmarą su keliomis akimirkomis džiaugsmo. Ši diena, šios 24 valandos, tikrai pačios bjauriausios pasaulyje. Ne tik man prieš akis buvo nužudyta draugė, bet ir pakliuvau į kažkokį nelemtą elfų pasaulį, kur visi man nusilenkinėja ir padlaižiauja - siaubinga.