Šviesos Princesė

10 skyrius

Esu elfė jau daugiau nei savaitė. Dienos nieko neišsiskiriančios iš kitų čia praleistų. Tas pats per tą patį: atsikeli, pusryčiai, etiketo ir istorijos pamokos, pietūs, laisvas laikas, vakarienė, laisvas laikas ir miegoti. Tikra nuobodybė.

Laisvu laiku būnu poilsio kambaryje. Groju fortepijonu, skaitau knygas, sėdžiu bibliotekoje, kuri yra turbūt didžiausia patalpa rūmuose. Čia knygų begalybė, stovi keletas stalų ir krėslų, vaikšto daug elfų, kurie mielai man padeda susirasti, ką noriu. Dažnai čia pastebiu ir nematytų veidų. Istorijos mokytojas sako, kad šviesiųjų žemėse, rūmų biblioteka yra didžiausia, todėl čia atvyksta daug svetimšalių.

Po pietų karalius palydi mane į mano kambarį. Pastaruoju metu tėvo daug nematau, jis vis kažkur išvyksta arba būna užsiėmęs. Sutariame tikrai gerai, jis labai manimi rūpinasi, nekreipia dėmesio į vyrišką mano aprangą, kiekvieną dieną stengiasi atrasti laisvo laiko pasikalbėti apie dienos įvykius. Kuo tolyn, tuo karalius darosi nuostabesnis - tikras tėvas, kurį pagaliau turiu. Visi keisti ir šalti pirmieji susitikimai pradeda nublankti.

Išsidrėbiu ant lovos. Sužiūru į nuotrauką šalimais ant staliuko. Pastarosiomis keliomis dienomis jaučiuosi daug geriau. Širdyje vis dar jaučiu didelę, juodą skylę, bet tai nebetrugdo gyventi ir net kartais užmirštu savo mieląją draugę, bet tai būna tikrai retai.
- Kas jai nutiko? - net pašoku ant kojų, išgirdusi Karlos balsą. Mergina stovi prie durų su padėklu rankose. Tuomet ji žvilgteli į savo atneštą maistą ir šiltai man šypteli. - Iškepiau sausainių. Pamaniau galėsime pasikalbėti apie ją. - kiek nejaukiai taria.
- Kodėl? - sušnabždu. - Kodėl nori apie ją kalbėti? - nepatikliai žiūriu į tarnaitę.
- Noriu, kad tau palengvėtų. Negali visąlaik būti tokia užsidariusi savyje. Esi čia jau beveik dvi savaites, su niekuo nebendrauji, tik su karaliumi, tyli, atsakai tik paklausus klausimo. Noriu tave išklausyti, Ana. Noriu, kad išlietum viską, kas tave skaudina. - rūpestingai stebi mane Karla. Nežinau kodėl norisi dabar pat imti ir jai išsipasakoti. Ji tikrai atrodo miela mergina, paslaugi ir rūpestinga. Ji nuo pat mano dienų pradžios čia, visada yra kartu, nieko blogo nebuvo pratarus, tik aš šaltai su ja elgiausi.

Lėtai prisėdu ant lovos krašto.
- Tie sausainiai tikrai atrodo skaniai. - sušnabždu teisybę. Rudi, įvairių formų sausainiai gražiai sudėti į lėkštutę ir dekoruoti spalvotais raštais bei saldainiais, tikrai gardžiai atrodo. Dvi pieno stiklinės teliuškuoja elfės rankose drebančiame padėkle. - Ji buvo mano geriausia draugė. - galų gale pratariu. Karlos veidas kiek atsipalaiduoja ir ši, šyptelėjus, prisiartina ir prisėda šalia manęs ant lovos krašto. Tarnaitė įduoda man į rankas stiklinę pieno, pagriebiu vieną sausainį. - Jis labai skanus. - pagiriu.
- Ačiū. - sušnabžda mergina ir padeda sausainių lėkštutę sau ant kelių, o padėklą ant žemės. Stiklinę pieno irgi laiko rankoje. - Kuo ji vardu?
- Lina. Ji buvo Lina.
- Kodėl buvo?
- Nes ją nužudė tamsieji. - sumurmu ir gurkšteliu saldaus pieno, nurydama kaži kokį gniužulą gerklėje. - Gyvenau kaip žmogus nuo mažumės. Vaikų namuose apsigyvenau viename kambaryje su Lina. Susidraugavome iškart ir nuo to laiko ėjome pėda pėdon viena paskui kitą. Kartu kiekviename žingsnyje. Dieną prieš man čia atvykstant, radau ją skersgatvyje sudurstytą peiliu. Jos žudikas, buvęs šalia jos kūno, puolė ir mane, bet mane išgelbėjo karaliaus patarėjas Liucijus. Netikėjau juo, netikėjau, kad turiu šeimą, esu elfė, bet kitą dieną, sužinojus, kad mane nori apkaltinti draugės nužudymu, nusprendžiau pradėti naują gyvenimą, kad ir koks nesąmoningas jis atrodė. Neturėjau ko prarasti. Ir štai esu čia - susipainiojusi savo jausmuose ir kaltinanti save, kad neradau Linos anksčiau ir jos neišgelbėjau nuo tokio likimo. Aš tikrai dėl to kalta. Galėjau viską pakeisti, galėjau ją išgelbėti, galėjau jos nepalikti vienos. Praradau vienintelį žmogų pasaulyje, dėl kurio gyvenau. Ji buvo vienintelis man svarbus žmogus. - pravirkstu ant Karlos peties, ši glosto man nugarą ir šnabžda, kad aš nesu kalta. Ji vis ramina ir guodžia. - Aš ją apleidau, aš ją nuvyliau... - šnabdžu.
- Nebepakeisi to, kas nutiko. Turi susitaikyti su savimi ir gyventi toliau. - taria mergina. Ilgai laikausi įsikniaubusi į jos petį. Galų gale, atsitraukiu nuo tarnaitės toliau, pažvelgiu tiesiai į akis.
- Atvykau čia su viltimi rasti naują tikslą gyventi, Karla. Tėvas, kurio visą gyvenimą neturėjau, tapo mano tikslu, mano atrama.
- Aš taip pat galiu būti tavo atrama, Ana. - šypteli mergina. Nusijuokiu per ašaras. Tai nuskambėjo taip nuostabiai, bet tuo pačiu juokingai ir paikai. Pažįstu ją taip trumpai, bet šiuo metu tetrokštu tik jos draugystės. Noriu to kaip nieko kito. Noriu gyvenimo atramos, tad linkteliu merginai ir stipriai apglėbiu. Duosiu jai galimybę. Širdyje nusirita paskutiniai skausmo akmenys. Palengvėja. Karlai pajaučiu kažkokią didelę trauką. Ji kitokia - paslaptinga, tyli, rami, bet tuo pačiu labai nuoširdi, rūpestinga ir draugiška. Karla man patinka, ji išskirtinė. Nežinau kodėl, bet taip jausdavausi tik su Lina. Ar aš pernelyg naivi, kad jaučiuosi taip, lyg per tokį trumpą laiką radusi kitą geriausią draugę? Ar aš beprotė? Savanaudė? Išdavikė? Negerbianti savo geriausios draugės atminimo?