Šviesos Princesė

2 skyrius

Atsibudau kaip visada - dar nenuskambėjus seno mygtukinio Nokios telefono žadintuvui. Pakilus iš lovos, nusiprausiau, apsirengiau, išjungiau dar nenuskambėjusį žadintuvą, kad nepažadintų mano kambariokių, ir vėl priguliau į lovą su knyga. Po kokių dešimties minučių, išgirdusi bruzdesį už durų, supratau, kad jau laikas šeštadienio pusryčiams. Visos likusios merginos, su pižamomis ir nesutvarkytais plaukais, pašoka ant kojų ir triukšmingai išlekia iš kambario. Vienintėlė Lina kitame kambario gale lieka miegot kaip niekur nieko. Šiaip ne taip pakylu ir nupėdinu iki jos. Mergina kaip visada miegojo netvarkingai - pagalvė ant žemės, pati Lina persisukus kiton pusėn, knarkia, o jos ilgi juodi plaukai apraizgę visą jos veidą.

- Lina, kelkis. - atsisėdu ant merginos lovos ir pradedu baksnoti jos veidą. - Kelkis, per tave pavėluosim pusryčių, o tada ir į darbą. - Lina nusisuka į kitą pusę nuo manęs. - Visos jau išėjo.
- Dar penkias minutes, gerai? - ir  atsidususi kriukteli.
- Lina... - nenustojau zyzti. - Lina, Lina, Lina... - kartoju ir kartoju draugės vardą, kol ši pagaliau į mane pažvelgia žudančiu žvilgsniu.
- Stop, Ana. - rimtai taria Lina.
- Tada pabudome ir keliames. - paplekšnoju jai per žandą ir grįžtu į lovą pratęsti knygos skaitymo. Lina nepatenkinta suinkščia ir pagaliau išsiropščia iš lovos.

Ilgai tenka laukti, kol mano kambariokė susiruošia eiti.
- Ar žinai kokia šiandien diena? - paklausia Lina, šukuodamasi plaukus.
- Nenori tiesiog eit pavalgyt ir tada baigti tvarkytis?
- Ne. - susierzinusi man šypteli. - Klausiau ar žinai kokia šiandien diena?
- Kažkokia šventė? - spėju.
- Ne... - nutęsia draugė. Klausiamai į ją žvilgteliu ir ranka paraginu tęsti. Ši nepatenkinta kažką sumurma ir atsidūsta. - Liko lygiai 5 mėnesiai iki mūsų gimtadienio.
- Oho, labai džiaugiuosi. - tarsteliu, nematydama priežasties būti tokia laiminga kaip Lina.
- Turėtum jo laukt. Įsivaizduok, mes jau būsim pilnametės!
- Tu kaip visada nenustygsti vietoj... - nusijuokiu.
- Taip taip. Tiesiog trokštu iš čia dingti, apsigyventi kitur, susituokti ir panašiai. - pradeda pasakoti tą patį, ką ir kiekvieną mielą dieną. Žinau, kad Lina trokšta iš čia dingti kuo anksčiau, gal net apsigyventi su tuo paslaptingu vyru, su kuriuo ji dažnai susitinka, bet man tai vienintėliai namai, kuriuos turėjau. Visi šie vaikai, auklėtojos, direktorė Kros buvo mūsų šeima nuo mažumės. Gaila būtų viską taip palikti, gal net niekada čia negrįžti. Nenoriu to. - Čia tikras kalėjimas, Ana. - toliau pasakoja mergina. - Grįžti nustatytu laiku, valgai nustatytu laiku, keliesi ryte nustatytu laiku - vargas. Išeitumėm, pažintumėm pasaulį, pirmą kartą pamatyčiau... - ir draugė suakmenėja. Tada nusikeikia ir toliau medinėmis rankomis šukuojasi ilgus plaukus.
- Ką pamatytum? - bandau iš jos išpešti neužbaigtą sakinį.
- Nieko nieko... Nesijaudink. - nejaukiai šypteli.
- Lina, ar tas tavo paslaptingasis vaikinas kažką pažadėjo? - išsišiepiu. - Juk pasakytum geriausiai draugei.
- Jezau, Ana, neimk į galvą. - tada ji susiriša žemai arklio uodegą ir entuziastingai pašoka ant kojų. - Eime? - šypteli.

Prie durų susistabdau merginą.
- Lina?
- Sakiau neimk į galvą, Ana. - rimtai tarsteli.
- Ne, tiesiog... tiesiog esi vienintelė tikra mano šeima ir draugė. Myliu tave, tad gali sakyti man viską. - Lina šypteli ir stipriai mane apkabina.
- Yra dalykų, kuriuos turime pasilaikyti tik sau. Bet tu taip pat vienintelė tikra mano šeima, Ana. Myliu tave labiau nei gali įsivaizduoti, tad dėl to kartais tenka nuslėpti vienus ar kitus dalykus.

Suprantu, ką ji turi omeny. Visi turime dalykų, kuriuos turime pasilaikyti tik sau, ir saugoti juos dėl kito gerovės.

Nebesijaudinu dėl nieko.

*********************************** Gavome omleto su daržovėmis ir, ačiū Dievui, kad pagaliau po mėnesio davė kažką naujo, o ne nuvalkiotą avižinių kruopų košę su uogiene. Greitai pavalgiusios kartu su Lina išlėkėme į darbą.