Šviesos Princesė

17 skyrius

- Kur vakar dingai?! Ar žinai kaip jaudinausi? - sunerimusi vos nerėkiu ant Santanos, kuri, kartu su Karla ir Margareta, kaip niekur nieko po pamokų aplankė mane kambaryje.
- Aš ir nebuvau niekur dingus. - nusijuokia mergina. - Tiesiog mažumėlę pasišnekėjome su princu ir patraukėme savais keliais. Nieko baisaus nenutiko.
- Galėjai bent ateit perspėt, kad esi gyva. - nuveriu ją aršiu žvilgsniu.
- Ana, jis ar vienaip, ar kitaip nebūtų manęs net sužeidęs. Jis yra svečiuose rūmuose, tad bijotų užsitraukti mūsų karaliaus rūstybę. - rimtai aiškina vyriausioji tarnaitė.
- Ar bent pasakysi apie ką kalbėjotės?
- Apie tave ir ką jam padarysiu, jei tave dar kartą palies. - rimtai atsako. Lieku stovėti prieš veidrodį, kai visos trys tarnaitės sugula ant mano lovos. - Tai buvo kiek grasinantis pokalbis, bet, kaip supratau, tu buvai išrėžus geresenę kalbą negu mano, tad princeliui mano žodžiai nepadarė didelio įspūdžio.
- O ką sakė princas? - pasidomi Karla.
- Nieko. Išklausė ir nieko netaręs nuskrido šešėliu. Pasirodė kiek liurbis.
- Bet jis žino apie mane. - sušnabždu žiūrėdama į save veidrodyje, tyrinėdama savo naujo elfiško kūno linkius. - Žinoma, jis pažadėjo niekam apie mane nesakyti.
- Karaliaus Elioto nekenčia labai daug elfų, Ana, tave gali panaudoti prieš mūsų karalystę. - taria Santana.
- Bet gal mano tėvas tikrai vertas sunaikinimo? Gal man verta leisti manimi pasinaudoti? - per veidrodį sužiūru į merginas ir sutinku keistus jų žvilgsnius.
- Ar tu juokauji? - perveria mane sutrikusiu žvilgsniu Margareta.
- Ana, ar tu supranti, kad karaliaus sunaikinimas reikštų visų rūmų sunaikinimą? Jei tamsiesiems leistume laimėti, jie mus visus išžudytų arba paverstų vergais. - įsiterpia Karla.
- Turime rasti kitokių būdų karalių Eliotą pakeisti tavimi ar kažkuo kitu. Tamsiųjų įsikišimas mus tik pražudytų. - pagraso pirštu Santana.

Nieko nepratariu, bet netikėtai man kyla beprotiška mintis. Privalau sužinoti daugiau apie Linos žudiką ir savo tėvą. Tad laukiu visą valandą, kol draugės išeina, vos išsėdžiu vietoje, spirgu kaip kepinama. Joms uždarius duris už savęs, išmetu virvę pro langą ir po truputį leidžiuosi žemyn iki antro aukšto lango. Mano laimei, pro jį išvystų tą mulkį princelį darantį atsispaudimus ant žemės. Porą kartų spiriu į stiklą, nes tai vienintėlis būdas jį pakviesti nepasileidus rankomis. Netrunka ilgai, kol šis supranta iš kur sklinda garsas. Ašalainas lėtai prisiartina prie lango ir šlykščiu pašaipiu šypsniu stebi iš anapus nieko nedarydamas. Rėkti negaliu - kažkas atkreips į mane dėmesį, bet nutaisau rūsčią grimasą ir perveriu žvilgsniu princą. Prakaituoju kaip niekad, pernelyg sunku išsilaikyti ant tos virvės, garantuoju, kad esu visa raudona kaip burokas, bet netrukus tamsusis atveria langą ir įsitempia mane už virvės į savo kambario vidų.
- Užmušiu tave. - sušnabždu, kol atsikabinu nuo virvės ir atsisėdu ant palangės priešais princą. Šis prisiartina prie pat manęs, vėl įkalina tarp savo rankų. Šį kartą jausmas kiek kitoks, per kūną nueina kažkoks malonus jauduliukas, bet pasišlykštėjimas juo vis dar nedingsta.
- Kuo nusipelniau princesei, kad ši kaip nindzė nusileido pas mane į kambarį? - vis dar taip pat besišypsodamas puse lūpų pasiteirauja ir vieną savo ranką uždeda man ant juosmens. Nieko nelaukus jį stumteliu į priekį ir atsistoju ant kojų, pasitraukiu nuo vaikino per penkis žingsnius. Princo kambarys labai panašus į manąjį, tik gal kiek mažesnis ir niūresnis, nes čia spalvos nėra tokios šviesios kaip manajame.
- Visų pirma, daugiau nemėgini manęs liesti, nes man tai nekelia jokio jaudulio. Esi šlykštus. - grasinančiai duriu pirštu į princą. - Visų antra, dabar pat pasakai, kas nužudė mano draugę.
- Oho, ar man čia vienam panašu į grasinimą? - pašaipiai kilsteli antakį.
- Atsakyk dabar pat! - surinku ir griebus nuo jo lovos pagalvėlę metu į jį. Šis ją sugauna dar neatsimušus į jo kūną.
- Ar čia tavo baisusis kankinimo būdas informacijai išgauti? Nes jei taip, tai nerealiai skauda.
- Atsiknisk ir pasakyk tiesą! - metu dar vieną pagalvėlę. Šis ją vėl sugauna.
- Ramiau, princese, ramiau. Dar kažką sužeisi. - sukrizena.
- Tylėk, bjaurybe. Aš nenusiteikus žaisti. - aršiai atrėžiu.
- Na, čia tu mėtai pagalves, ne aš. - gūžteli pečiais vis dar pašaipiai žvelgdamas į mane.
- Ah! Neužknisk! - metu dar vieną pagalvę, tik šį kartą ji į jį atsimuša, nes netikėtai pasigirsta baladojimas į princo duris.
- Broli, ar galit tyliau? - pasigirsta Tifanijos balsas. - Paprašyk jos tiek nerėkti.
- Žinoma, sesute! - rimtai rikteli Ašalainas ir vėl sužiūra į mane šypsodamasis. - Matai, jau ir mano sesuo mano, kad tave barškinu, o tai, tavo žiniai, tikrai gerai sugebu. - net supykina nuo tokios minties, vos laikausi vėl ant jo neužrėkus.
- Ar gali pagaliau surimtėti ir pasakyti, kas yra Linos žudikas, jei jis esi ne tu? - piktai tariu.
- Su tavimi nelinksma, brangioji. - atsidūsta. - Kas man už tai?
- Nieko aš tau nesiūlysiu. Eik velniop.
- Ar kai supyksti visada naudoji žmonių keiksmažodžius? - kilsteli antakį.
- Tu nieko neišmanai apie žmonių pasaulį, tad tylėk. Kas nužudė Liną?
- Katyte, aš žinau apie žmonių pasaulį daugiau nei įsivaizduoji.
- Gerai! Man neįdomu. Kiek kartų dar reikės klausti, kas nužudė mano draugę?
- Kaip ten žmonės sako? Jėzau padėk? - nusijuokia. - Tai buvo Tajus. Patenkinta? - pamosikuoja ranka ir, praėjęs pro mane, atsisėda ant lovos krašto. - Gal dabar nori pasikalbėti apie ką nors kitą?
- Papasakok smulkiau. - perveriu vaikiną rūsčiu žvilgsniu. Nežadu jam leisti išsisukti nepaaiškinus, kodėl Tajus taip pasielgė.
- Ką smulkiau? Kad vos mane pamatęs, Tajus atsidarė portalą ir dingo, o aš likau vienas kruviname skersgatvyje? Kad paėmiau į rankas peilį, kuriuo buvo nužudyta tavo draugė, netinkamu metu? Kad išklausiau jos paskutinius žodžius?
- Tu padarei ką? - sutrinku. Jei šis besmegenis girdėjo paskutinius Linos žodžius, tai nieko gero nežada, nes jų, spėju, neišpešiu iš jo be paslaugos.
- Paskutiniai jos žodžiai tau daug reiškia, tiesa? - išsišiepia.
- Nieko iš manęs negausi, bjaurybe. - rimtai atrėžiu.
- Žinai, esi pirma mergina, be sesers, kuri mane taip vadina. Tai skaudu. - pervaidintai susiima už kairiosios krūtinės pusės.
- Tu to vertas - pats žinai.
- Aš to vertas? Ar dėl to, kad esu arogantiškas šūdžius, kirminas, padugnė vaikštanti šia žeme? Nemoku priimti kitų nuomonės?
- Atrodo, kad kažkas puikiai įsiminė mano žodžius. - pašaipiai nusijuokiu.
- Žinoma, jog įsiminiau - ne kasdien esu taip išvadinamas, juk... - ir mano laimei, Ašalainą nutraukia dar vienas baladojimas į duris.
- Ašai, mums reikia tuoj pat pasikalbėti! - pasigirsta riaumojimas iš anąpus durų.
- Palauk minutę! - surinka. - Čia mano tėvas. Dink tuoj pat. - parodo man į langą. Nieko nelaukus nuskubu link virvės - kol kas tikrai nenoriu susidurti su vyru, kuris mielai panaudotų mane prieš mano pačios tėvą, nors tai gal ir suteiktų man kažkokios laimės.