Šviesos Princesė

19 skyrius

- Gal nusiramink ir nuleisk kardą, aš tikrai nežadu nieko daryti. - ramiai su paika šypsenėle taria tamsiųjų princas.
- Tamsiaisiais, ypač tokiais kaip tu, negalima pasitykėti. - sumurmu. - Ko nori? - aršiai pasiteirauju. - Tikrai nežadu žaisti tavo žaidimų.
- Ir vėl tas pats... - atsidūsta. - O kas sakė, kad mes žaisim? Tiesiog atėjau saugiai tave palydėti iki Tūkstantmečio ąžuolo. - šįkart kiek šilčiau nusišypsojo. - Atleisk, kad abu kartus prieš tai buvau tikras mulkis, tiesiog turėjau išlaikyti tam tikrą įvaizdį. Tikiuos atleisi? - maloniai pažvelgė man į akis ir akinančiai nusišypsojo. Nesuprasdama tokio milžiniško princo charakterio pasikeitimo, vis dar stovėjau prieš jį su kardu rankose ir tiesiog spoksojau nežinodama, ką pasakyti. Nejaugi visa tai, kaip jis elgėsi - buvo tikru šūdžiumi, savanaudžiu niekšu ir manipuliuotoju - tėra tik didiko kaukė? Ir tikrai! Kažkodėl pirmą kartą jame įžvelgiau kažką gero, malonaus ir nuoširdaus. Lėtai įsikišau kalaviją į jo makštį ir už vadelių pasičiupau savo žirgą. Kūnas šiek tiek atsipalaidavo, bet staiga prisiminiau Tifos žodius, kad Ašu pasitikėti griežtai draudžiama. Vėl įjungiau saugumo rėžimą.
- Nenoriu, kad eitum kartu. - sušnabdėjau. - Man gerai ir vienai.
- Na, aš tave vis tiek seksiu, kad ir kur eitum, tad manęs neatsikratysi.
- Ar tai gerumo kaukė, ar tu iš tiesų esi nuostabus aktorius, vaidinantis užkietėjusį šūdžių? - pasidomėjau.
- Tai tu man pasakyk? - žaismingai kilstelėjo antakį.
- Noriu tikėti, kad esi tik geras aktorius, o tai tikrasis tavo veidas. - vis dar įtardama kažką blogo tariu.
- Bingo! - išsišiepia, o tada atsidūsta pamatęs mano susiraukusią veido išraišką. Tai tikrai panašu į žaidimą. - Ana, priklausymas karališkajai šeimai priverčia tapti kažkuo, kuo nesi. Būsi geras ir malonus - tapsi kitų marionete, o jei būsi užkietėjęs šūdius - tai aplinkiniai taps tavo marionetėmis. Manau, kad tu pasirinktum antrąjį variantą taip pat. - klausiamai kilsteli antakį. Nieko neatsakau, tik spoksau į princą. - Taigi, ar leisi man keliauti kartu? Tifanija bijojo, kad paklysi. Nenorim tavęs prarasti šiuose miškuose. - šypteli. Mano jausmai dvejopi. Protas liepia bėgti nuo jo kuo toliau, bet kažkoks malonus jauduliukas viduje kužda, kad tai tikrasis jo veidas - mielas, malonus ir rūpestingas. Keista, bet žmonės mėgsta sakyti "klausyk savo širdies". Kadangi šis pasaulis nepriklauso žmonėms, ši taisyklė nevisada galioja. To jau išmokau. Pasikliauti galiu tik protu.
- Gerai. Keliauk kartu. - ir šie žodžiai išsprūsta iš mano lūpų. Iškeikiu save mintyse ir patraukiu mišku toliau bijodama atsigręšti atgal. Jaučiuosi kažkiek kalta, kad jis keliauja su manimi, bet, po galais, kodėl tai dabar atrodo teisinga? Juk esu perspėta juo nepasitikėti. Kas pasikeitė?

Ašas prisiartina man iš dešinio šono.
- Ar ir toliau tylėsi? - pasiteirauja.
- Kur tavo žirgas? - bijodama pažvelgti į tamsųjį, pasiteirauju. Nejauku eiti šalia jo, o kiekvienas jo kūno judesys instinktyviai man kelia norą išsitraukti ginklą į kovą.
- Aš skridau. - paprastai atsako.
- Kaip tu mane radai? - dar vienas klausimas.
- Visi šviesieji mąsto vienodai, o šis kelias, jų manymu, nuošaliausias ir saugiausias, tad sekiau juo ir radau tave. Tas, kas sudarė tau žemėlapį, buvo keliavęs juo turbūt ne vieną kartą.
- Ar kiti tamsieji, be tavęs, žino šį kelią?
- Tu mane kamantinėji? - nusijuokia vaikinas.
- Atsakyk. - piktai tariu ir nužvelgiu princą. Šiandien jo mėlynos akys atrodo daug ryškesnės nei bet kurį kitą kartą, kai į jas atkreipiau dėmesį.
- Žinau tik aš. - kiek susierzinęs atsidūsta. - Kaip ištrūkai iš rūmų? Maniau, esi akylai prižiūrima. - nespėjus man paklausti, ko noriu, klausimą užduoda Ašas. Juokinga, jei jis tikisi, jog atsakysiu. Tyliu. - Išmokai laikyti liežuvį už dantų? - pašaipiai tarsteli.
- Taip. Nenoriu, kad tokie, kaip tu, panaudotų mane informacijai išgauti. Bent jau iki tol, kol suprasiu mano rūmų padėtį ir kas ten dedasi.
- Tavo rūmų? - nusijuokia. - O tu greitai pripratai prie savo titulo. - nusikeikiu mintyse. Geriau reikėjo nieko nesakyt. Kurį laiką tarp mūsų vyrauja tyla, per mišką teskamba minkšti mūsų žingsniai ant purios žolės. Nejauku eiti kartu su tamsiuoju. Atrodo, kad širdis iššoks laukan iš krūtinės dėl visos šios painiavos ir nejaukios situacijos. Sustoju - einame per lėtai. Arba jis vilkina laiką, arba nori paerzinti Tifą, kuri lauks manęs pernelyg ilgai, jei nepaskubėsiu.
- Aš joju. - tesumurmu su viltimi, kad atsikratysiu Ašo ir šis nuskris toliau nuo manęs.
- Tada josim kartu. Manau, kad tavo žirgas puikiai atlaikys mus abu. - mielai nusišypso. Vos neužspringstu savo seilėmis iš netikėtumo. Jis nori joti kartu? Viename balne? Šalia vienas kito? Kūną nukrečia šleikštulys. Ko jis dar užsigeis - pašokti ir padainuoti miško dvasioms? Juokinga...
- Tikrai jau ne. Išprotėjai?
- Ne. - vėl šypteli. - Aš jau pavargau skristi, o tu turi žirgą. Ir jis čia tik vienas. Juk pagelbėsi man? Kaip man daugiau nuvykti iki Tūkstantmečio ąžuolo? Utruksiu tikrai ilgai.
- Negali skristi? - pasimetusi pasiteirauju.
- Oi, ne. Aš visą kelią skridau nuo Tamsiųjų pilies, tad net negali įsivaizduoti, koks esu pavargæs. - akimirka patikiu tuo, ką sako princas, bet protas liepia jį iškeikti ir pasiųsti eiti į visas keturias puses.
- Tada eisi. - sumurmu ir užlipu ant savojo žirgo. Nieko nelaukus patraukiu tolyn, palikdama už nugaros kiek nustebusį princą.