Šviesos Princesė

16 skyrius

- Ji ką padarė? - pakraupusi stebi mane iš anąpus lovos galo Karla.
- Tu nevyksi ten viena. - rimtai taria Santana ir prisėda priešais mane ant lovos.
- Ar tu žinai, kokių padarų ten galima sutikti? Kardadančiai, lokiai, vilkai, o ką dar kalbėti apie puikiai pasislėpusias pilkųjų elfų kolonijas? Jie tikri šūdžiai, nekenčiantis grynakraujų. - nerimsta ir Margareta.
- Klausykit, po to, ką Tifanija man pasakė, turiu sužinoti, ar ji man nemelavo. Gal ji žino kažką, ko nežinome mes. - tariu.
- Ji pasakė, kad mirsi, Ana. Tai pernelyg įtartina. - priešinasi Santana.
- Be to, pati Tifanija nėra šventoji. Užtikrinu, kad ji panaudojo šešėlį, kad tave pravirkdytų ir sugrąžintų baisiuosius prisiminimus. - rūpinasi Karla.
- Man nesvarbu. Aš turiu ten nuvykti. Privalau.
- Ana, ne. Tamsieji tiesiog nori tavęs, kad panaudotų prieš karalių. - šiltas Margaretos delnas užgula mano dešinįjį petį.
- Kad ir taip, aš vis tiek moku apsiginti.
- Tik ne prieš tamsiuosius. Per kelias sekundes tu jau būsi be sąmonės. Šešėliai pavojingi.
- Bet...
- Ne, Ana. Niekas tavęs iš čia neišleis. - ir mano ginčas baigtas, tad teks rasti būdą kažkokiu būdu pabėgti vienai.
- Nepasitikėk tamsiaisiais, Ana. - priduria Margareta. - Jie žiaurūs ir tikrai nenori tik pasikalbėti. Jie visada turi gudrų planą, užslėptą už gražaus kvietimo.
- Patikėk mumis.

Aš tikiu, bet negaliu sau pasipriešinti. Turiu rizikuoti. Privalau. Kitaip nesužinosiu visos tiesos apie Arkadiją ir šiuos rūmus.

Visą likusį rytą skaitau apie Neutraliąsias žemes, ieškau, kur yra tas Tūkstantmečio ąžuolas. Randu beveik prieš pietus. Tai didelis ir senas ąžuolas, stovintis Neutraliosiose žemėse jau ilgiau nei 15000 metų. Yra likę vos keli elfai, kurie prisimena jį kaip mažą ūglį. Sužinau daugiau ir apie pilkuosius elfus, kuriuos minėjo Margareta. Prieš daugelį metų, po Pirmojo didžiojo tautų karo, abiejose karalystėse buvo įvestas įstatymas, kad šviesiųjų ir tamsiųjų elfų bendri palikuonys bus ištremti į žmonių pasaulį. Tad tokių nelaimėlių tėvai, savo atžalas išsiuntė į Neutraliąsias žemes, kur jie įkūrė kolonijas ir iki šių dienų slepiasi miškuose. Įdomu, bet ir baisu, gaila jų. Gyventi miškuose, neturėti tikrų namų. Košmaras.

Po pietų kenčiu pamokoje su naujuoju mokytoju, o kai jis išeina, sugalvoju išsmukti įkvėpti gryno oro vienoje apleistoje ir nieko nelankomoje sodo vietoje, kurią radau praeitą savaitę. Tai vienintėlė vieta, kur tikrai pabūnu viena.

Sargybinių po mano langu nematyti, tad be baimės būti pričiuptai, išsimetu virvę pro langą, prieš tai kitą galą pririšus prie vienos lovos kojos. Reikia daug jėgų išsilaikyti ant virvės, bet tai ne bėda, kai žinau, jog krisčiau į apačią per keturis aukštus ir galimai nusisukčiau galvą. Tad po lėto, su didžiausiomis pastangomis, leidžiuosi žemyn. Sustoju ties trečio aukšto langu apsižvalgyti, ar niekas manęs nepastebės iš vidaus. Nieko neišvydus, leidžiuosi toliau, kol tiesiai man po kojomis, atsidaro antro aukšto langas ir išsigandus lieku kaboti virš jo. Užsimerkiu, stengdamasi išsilaikyti ir susikaupti, jaučiu kaip prakaitas žliaugia iš pažastų, o į galvą plūsta kraujas. Pasidaro sunku kvėpuoti.
- Gal princesė nusileis kiek žemiau pasisveikinti? - išgirstu jau kažkur girdėtą balsą, sklindantį iš praviro lango kambario. Nepaklūstu šiam kvietimui ir toliau laikausi, kiek galiu, kol suprantu, kad nuo prigavimo nebepabėgsiu, ir įžiūriu vienintelį kelią - slysti visu svoriu žemyn, mat mano raumenys ilgiau nebeatlaikys. Pasileidžiu, vis dar laikydama apčiuopus virvę, bet greitai nusileidžiu į kažkieno rankas.

Išvystu savo gelbėtojo veidą - tamsusis, beribių gilių mėlynų akių ir nuostabių veido bruožų, jo plaukai kiek ilgoki ir netvarkingai išsitaršę ant viršugalvio. Bet šis veidas, ta pati kreiva šypsena mane kamavo ištįsas naktis. Šis veidas - košmaras. Šis veidas primena skausmą. Šis veidas man pranašauja mirtį.

Kai jis žiopteli kažką sakyti, iš visų jėgų spiriu jam į veidą ir pasileidžiu virve žemyn, taip nusidegindama abu savo delnus iki gyvos mėsos. Skuodžiu, kiek galiu, bėgu, lekiu į priekį lyg jis mane vytųsi. Pasiekus užsibrėžtą tikslą, žvilgteliu atgal. Aš viena. O tada prapliumpu raudoti. Tiesą sakant, aš išsigandau, pirma mintis, šovusi į galvą, kad jis mane nužudys, papjaus kaip papjovė Liną. Nenoriu jo daugiau matyti, nenoriu matyti to veido ir šypsenos, tai pernelyg baisu ir skaudu. Nesenai atsikračiau visų košmarų, bet galiu prisiekti, kad jie vėl grįš šią naktį. Tirtu iš baimės, drebu susirietus į kamuoliuką, drėgmė iš žemės sunkiasi kiaurai mano kelnes, pasidaro šalta. Mintyse sukasi tik tas pats sudarkyto Linos kūno vaizdinys, žudiko veidas ir paika jo šypsena. Kaip jis gali šypsotis atėmęs gyvybę? Kaip jis gali ramiai miegoti, mąstyti, vaikščioti? Nejaugi žudikai nieko nejaučia?