Šviesos Princesė

13 skyrius

- Erenas minėjo, kad susipykot. - taria Elivijus. Pirmą valandą kartojome tai, ką išmokau per visą praeitą savaitę, tad išvargę sėdime ant grindų vienas priešais kitą.
- Jis išpeikė mano tėvą. Na, nieko negražaus nesakė, bet jis papasakojo apie sukilimą ir apie tai, kad mano tėvu negalima pasitikėti, kad jis žiaurus elfas. - po mano žodžių Elivijaus veidas surimtėjo, jo akyse išvydau kažką panašaus į nerimą.
- Erenas minėjo apie sukilimą? - ramiai, bet pernelyg rimtu tonu perklausė.
- Taip. - Elivijus nervingai nusišypso po mano atsako.
- Klausyk, būtų geriau, jei niekam apie tai nepasakotum...
- Aš ne kvaila, Elivijau. - perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. - Žinau, kad tada jums visiems gali blogai baigtis.
- Mus nužudys, Ana.
- Įkalins, nemanau, kad pusę rūmuose esančių elfų negailestingai nužudytų. - gūžteliu pečiais, bet Elivijaus baugus juokas priverčia sunerimti.
- Ana, jis išžudys visus ir nesvarbu, ar tas elfas tarp sukilimo dalyvių, ar ne - jis žudys visus.
- Mano tėvas nėra šaltakraujis, jis...
- Tavo tėvas tironas. Jis negailestingas, žiaurus ir kerštingas niekšas. - nutraukia mane vaikinas. - Ana, šis mėnesis yra visų lauktas atokvėpis nuo nurodinėjimų, mirčių ir kamantinėjimo. Nežinau, ar turėčiau tau tai sakyti, bet tu nesi jam mylima dukra, tu jam įrankis kažką pasiekti ir nemanau, kad tau suplanuota graži ateitis.
- Liaukis! Šneki visai kaip Erenas! - pašoku ant kojų.
- Nes Erenas buvo teisus, Ana. Karalius tik stengiasi tau įtikti, kad nedingtum iš čia. Jis tau meluoja, meilinasi ir stengiasi tau įtikti, kad nepabėgtum.
- Elivijau, mano tėvas...
- Jis ne tas, kuo dedasi, princese. - mane nutraukia balsas nuo durų. Nustembu išvydus prieš savaitę matytus veidus - Garoldą ir Deividą. Šie uždaro už savęs duris ir prisiartina prie manęs.
- Mano tėvas geras. - pamosikuoju rodomuoju pirštu.
- Ne, princese, ne. Jūs puikus pavyzdys, ką jis sugeba - apkvailinti, įtikinti visokiais niekais tokius silpnus elfus kaip jūs. - taria Deividas.
- Jums čia nesaugu, princese. Gali būti, kad šiuose rūmuose prarasite savo gyvybę. Turite suprasti, kad mes tik stengiames sustabdyti jo viešpatavimą ir karalystę išvaduoti iš jo žiaurumo ir negailestingumo gniaužtų.
- Jūs dalyvausite sukilime? - pakraupstu.
- Aš, Garis, Elivijus. - ramiai taria Deividas. - Taip pat ir tavo draugė Karla, Santana, Margareta ir beveik visi kiti tavo pažįstami.
- Tai netiesa! Ji būtų man pasakiusi. - sumurmu. Jie man melavo, Karla man melavo. Nebegaliu niekuo pasitikėti, jie visi stengiasi nužudyti mano tėvą. Vaizdas susilieja ir, vaikinams kažką rėkiant man už nugaros, nuskubu ten, kur kojos nešė.

Nežinau, kiek ilgai bėgu, bet sustojusi išvystu, jog esu vidury sodo. Nematau nei galo, nei išėjimo laukan. Traukiu šniurkščiodama nosimi palei gyvatvores, ieškau vietos prisėsti, kol galų gale atrandu nuostabų gėlyną, žydintį įvairių spalvų rožėmis. Jis priverčia nusišypsoti, prisėsti ant švelnios žolės prie žiedų.

Elivijus antras asmuo, pasakojantis, kad mano tėvas blogas elfas. O jeigu taip yra iš tikrųjų? Jeigu aš nežinau visos tiesos apie jį ir visas tas jo gerumas man yra tik kaukė? Juk gerai pagalvojus, jis nė vieną kartą yra ant manęs užrėkęs, tada tiesiog nusišypsojęs ir vėl vaidinęs lyg niekur nieko. O jei tas prasiveržiantis pyktis yra tikrasis jo veidas? Gal aš tiesiog tiek ištroškusi šeimos meilės, kad nesugebu įžvelgti bjaurios sielos savo tėvo viduje?

Nežinau, kiek ilgai čia prasėdžiu, bet sutemsta. Lėtai eidama, vos vilkdama iš paskos kojas, šiaip ne taip tamsoje randu išėjimą iš sodo. Įžengusi į rūmus, patraukiu tiesiai į virtuvę, tikėdamasi susirasti ten savo draugus ir išklausyti jų tiesos. Bet virtuvės abu aukštai tušti, kvepia mano praleistos vakarienės kvapai. Sustoju ties trečio aukšto virtuvės durimis, išgirdusi balsus už jų. Atpažįstu juos - mano tėvas ir kažkoks kitas vyras.
- Jūsų didenybe, ar nebūtų geriau visus?
- Pirmiausia Mikalojų. - ramiai tarsteli karalius. - Tik ne viešai, Tajau. Niekas neturi sužinoti, ypač Anabelė.
- Liucijau. - taria Tajus.
- Kalbate apie tą sukilimą, tiesa? - pasiteirauja vyras, išgabenęs mane iš žmonių pasaulio. Jo žingsniai vis artėja link durų, už kurių esu.
- Ar girdėjai kažką apie jį? - pasiteirauja karalius.
- Taip. Mano žiniomis, tokie drąsuoliai yra vos keli. Kažin ar reikia kreipti į juos dėmesį, jūsų didenybe.
- Mikalojus. Jis jų vadas, taip?
- Mikas? Taip. - tada suvokiu apie ką jie kalba. Mikas juk Ereno kambariokas. Jei jie kalba apie jo nužudymą, Erenui gali kilti pavojus taip pat. Mano širdis pradeda plakti greičiau, išsigąstu šios minties.
- Nužudykit jį. - paliepia mano tėvas ir kažkieno žingsniai nutolsta koridoriumi - turbūt karaliaus.
- Tik Mikalojų, Tajau. - rimtai taria Liucijus. - Žinau, kad norėtum daugiau kraujo, bet užteks tik jo.
- Gerai gerai. - prunkšteli ir žingsniai nutolsta.