Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

2.

Grįžusi namo net nepastebėjau, kad rankoje vis dar laikau Lavano pirštą. Galbūt galėčiau jį perverti siūlu ir pasikabinti ant kaklo, bet jis smirda labiau nei mano kaimynų mėsėdė gėlė (įdomu, kas jiems leido ją auginti... kad ir kaip bebūtų, greičiausiai musės pernelyg kaloringos, todėl gėlei trinka virškinimas ir ji išties smirda). Pirštą padėjau ant stalo virtuvėje ir įsipyliau sulčių į puodelį su zombiu. Keista, man viskas primena tą lavoną, kuris nuskendo upėje. Aišku, būtų neprošal jo paieškoti, galbūt atrasčiau dar kur nors, bet ką jau čia, yra kaip yra.

Atsigėrusi pasiėmiau telefoną. Visgi likau prie fakto, kad draugei reikia pasakyti, kas atsitiko Lavanui. Surinkau jos numerį ir priglaudžiau ragelį prie ausies, Neilgai trukus atsiliepė jos balsas.

- Alio?

- Aš pamečiau lavoną.

Kurį laiką vyravo tyla.

- Khem, atsiprašau? Turbūt ne čia pataikėte.

- Klausyk, idiote neraliuota, aš pamečiau tavo lavoną, gana apsimetinėti, ne balandžio pirmoji gi, - suirzusi pratariau. O tuomet man toptelėjo. Juk telefono numerio galą suvedžiau 68, o ne 69. Ir staigiai padėjau ragelį. Pasitaisiusi luktelėjau, kol atsilieps tikroji draugė.

- Aš pamečiau lavoną.

- Tu ką padarei? - prisiekiu, ji cypė kaip skerdžiama žuvėdra. Maniau, man ausų būgneliai sprogs. - O kaip mano vestuvės, kurias planavome ištisus mėnesius iki tol, kol jis mane pakvietė į pasimatymą?

- Tai buvo dar prieš tai, kada jis mirė, - pataisiau draugę ir sulaukiau atodūsio iš jos pusės.

- Tu visai neturi fantazijos. Kur tu jį pametei?

- Jei žinočiau, neskambinčiau tau, - raportavau jai. Mano draugė - tikra idiotė, tai rodo faktas, kad ji sugebėjo savo simpatiją nustumti nuo Maximos stogo. Šitas jos poelgis rodo, kad ji tikrai nėra protingiausias mano pažįstamas žmogus. - Aš tiesiog nuskandinau upėje ir tiek.

- Su balandžio pirmąją? - nervingai sukrizeno ji.

- Dabar kovo dvidešimt penkta, - mandagiai priminiau jai ir sulaukiau kažko panašaus į ,,Tu išties neturi fantazijos".

- Taigi ką tu darei?

- Jis smirdėjo! Aš norėjau Lavaną...

- Ką tokį?

- Nepertraukinėk. Norėjau lavoną Lavaną išmaudyti ir tiesiog nutrūko pirštas...

- Kas nutrūko?!

- Tylėk sakau! Dar koja lūžo. Jis paskendo ir dingo! Ką man dabar padaryti?

- Tu nutraukei jam pirštą?!

Giliai atsidusau ir palikau jai gromuliuoti savo mintis. Padėjau ragelį ir užsitepiau sumuštinį su raugintais agurkais. Tai geriausia, ką galiu dabar pasidaryti, kai lavonas jau dingęs. Žinoma, iš draugės reakcijos supratau, kad žūtbūt turėsiu lavoną surasti, gyvą ir mirusį, tai nėra itin svarbu.

Užkandusi tam vakarui pasitvarkiau marškinėlius ir išėjau į lauką kartu išsinešdama ir pirštą. Turėtų būti itin įdomu, galbūt lavonų kūno dalys, kaip ir zombių, traukia viena kitas? Būtų paranku turėti pirštą, padėčiau ant žemės ir sekčiau, kur jis eina tol, kol rasčiau visas likusias dalis, arba laukčiau, kol autobuse šalia manęs prisės šlapias Lavanas su klausimu, kur jo suknelė. Išties, antras variantas man labiau prie širdies, nereiktų sekioti paskui įnoringus pirštus.

Išėjusi laukan giliai įkvėpiau gaivaus miesto dūmų ir dulkių oro bei patraukiau gatvele pirmyn. Išties, keista diena pasitaikė, o juk Kovo dvidešimt penktoji lyg ir nieko tokio neturi... galbūt kokia nors Žemei paminėti skirta šventė ir yra, bet nepasakyčiau, kad geografija yra mokslas man.

Eidama pirmyn staiga už kažko užkliuvau ir paslydusi nukritau. Tai buvo kažkokia stora medžio šaknis ar kažkas panašaus, bet tik faktas, kad čia nėra medžių. Susirūpinusi galimo medžio sveikata ėmiau dairytis. Tiesa, nei vieno medžio. Patikslinus, kas per šaknis yra ta, už kurios užkliuvau, teko gerokai nustebti.

Tai buvo ne bet kas, o tikra vasarinė automobilio padanga pavasario pradžioje.

Su pakabuku.

O tas pakabukas su kryžiumi.

O ant padangos parašyta ,,Tik lavonams".

Manau, pirmoji užuomina rasta.

Lavanas dar gyvas.

Lauksiu nuomonių!