Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

16.

Susidomėjusi kilstelėjau antakius. Visada norėjau nuvykti į Japoniją. Močiutė pasakojo, kad patys geriausi batutai yra gaminami būtent čia. Minėjo apie kramtomosios gumos išradėjo sukurtą techniką jiems gaminti. Juk reikėjo kaip nors įsitikinti, ar jis išties visą tą gumą suvalgo ir paskui lipdo iš jos tamprius batutus, ant kurių šiuolaikiniai vaikai laužosi kaulus ir paskui pelnosi iš draudimo (rimtai, garantuoju, kad šitokiu verslu Lavanas ir sukasi, kol aš gainiojuosi jį po visą mažą pasaulėlį).

Nusivaliusi dulkes nuo pečių patraukiau pirmyn ir žvalgiausi po keisčiausias gatveles. Pirmiausia į akį krito tai, kad Tokijuje nebuvo gatvių pavadinimų ir namų numerių. Tai buvo beveik taip pat keista kaip močiutės skalbimo dėžė, kurioje aną sykį radau brokolį. Močiutė pasiuto, išties. Minėjo kažką apie daržovių privatumo politiką, bet taip nieko ir neįsidėmėjau. O man ir nereikėjo - ganėtinai puikiai užteko ir sausainių. Ta prasme, sausainiai internete klaidžioja kartu su daržovių privatumo politika, tad viskas kaip ir gerai.

Kulniuodama kažkokia gatve susistabdžiau pirmą po ranka pakliuvusį žmogų. Tiesiog vaikščiodama nieko nepasieksiu, manau, net lentynos raugintiems agurkėliams pasiimt.

- Sveiki, aš čia savo draugo Lavano ieškau, žinot, toks patrakėlis, esu įsitikinusi, kad kažkur pasiklydo čia... paskutinį kartą matėmės Rio De Žaneire, jis tokią gražią platformą po gatvę vedžiojosi, gal matėt?

Žmogus sumosavo rankomis, nurodė kažkokią kryptį ir greitai nuskubėjo. Gūžtelėjau pečiais ir nuėjau ten, kur jis rodė. Dar daugiau gatvių be pavadinimų. Tai atrodė kraupoka, tačiau visai įdomu.

Dar kiek paėjėjus atsidūriau skersgatvyje (niekšė močiutė, sakė, kad Japonijoje nėra tokio žodžio kaip skersgatvis ir še tau kad nori - va visu gražumu). Jo gale buvo ne siena, o parduotuvėlė su ovalia iškaba, ant kurios gražiai raitėsi užrašas ,,Skystų prieskonių arbatos ir kiti dažai". Buvau įsitikinusi, kad tokioje vietoje galima rasti Lavaną. Jį pritraukia korupcija kaip Hitlerį Lenkija.

Įėjau į krautuvėlę ir iškart patrenkė sudžiūvusiais kilimais. Jaukus kvapas. Tieisog širdimi jaučiau, kad močiutė tokius kilimus karpydavo ir dėdavo į mano mokyklos pietų maišelį. Nuolat išmesdavau jį į šiukšliadėžę, kol močiutė nesužinojo ir nepakėlė tokios dramos, kad teko apsimest, kad juos valgau. Ji net reikalavo daryti video gyvai mokykloje, bet laimei, kad neturėjo Facebook'o.

- Ar kas nors čia pasigedo mažojo lavono pirštelio? Žinot, parduodu, - šiuo klausimu tikėjausi pritraukti Lavaną ir tik jį, bet išlindo keistokos išvaizdos moteriškė. Savo nosimi ji man tragiškai priminė sinusitu sergantį barsuką.

- Gal kartais matėte Lavaną? Žinot, svečiavosi pas mane, arbatą gėrėm ir pirštą ant stalo paliko, - pakinkavau galva, tačiau moteris papurtė galvą ir parodė ,,Eik lauk" gestą. Buvau įsitikinusi, kad ir čia prie šito prikišo nagus Lavanas su ta savo nelemta juodąja rinka.

Išėjau į lauką ir persiropštusi per tvorą nukurnėjau pirmyn stogais. Gerai, kad japonų namukai tokie maži, o jų dydžių skirtumus lengva įveikti. Aukščio baimės atsikračiau skrisdama į Braziliją, tad dabar galiu laisvai šokinėti nuo stogų be jokios panikos.

Taip ir ėjau pirmyn sau ramiai, kol pro mane neprajojo kinišką drakoną primenantis karavanas su gausybe šilkinių skarų.

Tose skarose aš visai netyčia pasiklydau.

O išnirusi išvydau vieną dalyką.

Prieš mane plytėjo gatvė.

Tikrų tikriausia skarota gatvė.

Su visais jos turistais ir kita krūva būtent indiškų pompastiškų dalykėlių.

Ir vėl aš po ilgos pertraukos, bet šįkart nieko nežadėsiu, tiesiog atsiprašysiu už šitą pasibaisėtiną dalies kokybę ir eisiu miegoti dar priminusi, kad laukiu nuomonių :)