Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

17.

Gatvę pavadinau skarota ne šiaip sau. Kelias buvo išklotas spalvotomis skaromis (turbūt kažkas prisiskaitė demotyvacijų apie plastikinių maišų ir asfalto irimą laikui bėgant ir nusprendė, kad skaro kuo puikiai čia tinka). Bėda buvo viena - aplink vaikščiojo galybė visokių keistuolių ir šie net nesigrauždami mindžiojo grindinio spalvas.

Numojau ranka ir nuėjau nusipirkti suvenyrų. Japonija yra Japonija, o Indijoje greičiausiai galima rasti daugybę įdomių dalykų. Galėčiau nupirkti prieskonių makaronams ir padovanoti Lavanui. Už šitas gaudynes jis tiesiog privalės man pagaminti pietus, būsiu išalkusi labiau nei mano močiutė, kai gamino žiurkėną Mikį. Trumpam teko pagalvoti, kur tas padarėlis pasimetė, tačiau žinojau, kad jis tik už laivo kelio į  pietryčius (jau minėjau, kad geografija - viena iš mėgstamiausių mano pamokų).

Didžiulė žmonių spūstis mane nunešė į priekį nespėjus stabtelėti prie kažkokių užkeiktų pakabukų - nebuvau tikra, kas tai, tačiau mane sudomino, o tai padaryti nėra labai lengva. Štai, Lavanui visiškai nesiseka, nes vietoje to, kad jo dabar ieškočiau aš vaikštau Indijoje ir ieškau suvenyrų. Panaršyčiau ko nors įdomesnio ir močiutei, tačiau ji nenusipelnė. Galbūt pakeliui namo rasiu kokią raudoną kojinę su špinatais ir padovanosiu. Visgi tos su grybukais taip ir negrąžinau, nes nenorėjau pasiimti į kelionę. Pati močiutė aiškino, kad vykstant kur nors reikia susikrauti tik būtiniausius daiktus ir nevaikščioti kaip dvikupriui kupranugariui.

 - Panele, pamiršote savo batą tenai, tiesiai ir į kairę, už tos statulos su nudužusia nosimi, - pradėjo baksnoti mano ranką kažkoks vyriškis.

Mandagiai padėkojau jam ir nubėgau pirmyn. Mane nuolat visi painioja su Lavanu, tad gali būti, kad ten yra būtent jo batas. Nenustebčiau, jei rimtai, savo daiktus jis palieka pačiose keisčiausiose vietose ir, jei atvirai, erzina. Štai jo pirštas vis dar mano kišenėje, per jį močiutės teletabių maišelį pamečiau Turkijoje, kur dar ryžių pakelis! Taip, jam tikrai nepasisekė, kad jo ieškau aš, o ne draugė. Kita vertus, jei būtų išvykusi ji, tai greičiausiai neapsieitume be aukų. Na, prisimenate, jos vienos net į pasimatymą išleisti negalima.

Pasukusi į kairę pamačiau vištos statulą. Ji buvo man iki liemens ir neturėjo snapo. Sumirkčiojau akimis ir mostelėjau rankomis. Visada maniau, kad indai neturi stiliaus ir darkart tuo įsitikinau. Tas puodelis šalia statulos buvo išmargintas visai jam netinkančiais ornamentais.

Puodelyje gulėjo tikrų tikriausias batas. Ne batas, o vasarinis batelis. Nagi, spėkite, kieno? 

Žinoma, kad močiutės.

Ryškiai rožinis batelis su rudais taškeliais ir geltonu kaspinėliu ant priekio. Šiuos batelius derinau prie senamadiškosios suknelės Lavanui ir būtent juos pamiršau numauti, kai išsinešiau jį maudyti. Nemanau, kad tai tik paprastas sutapimas, tačiau tai reiškia, kad yra dingęs dar vienas batas, tad reiktų greičiau rasti tą kojinę su špinatais, kol močiutė nesumanė, kad reikia mane pakasti kur nors sode už jos daiktų pradanginimą.

Pasiėmiau batelį ir įsidėjau į kišenę. Su šiais ji ėjo į savo pusseserės laidotuves, kiek galiu prisiminti. Niekas jos nemėgo, mūsų giminėje netgi kūrė visokias legendas apie tai, kokia didelė bjaurybė ji buvo.

Nuėjau atgal į pagrindinę gatvę, kur vis dar buvo gausybė žmonių. Nustačiau bejausmį veidą ir įlindau tarp poros vaikų su ledais - ačiū dievams, nė kiek neišsitepliojau. Šiandien man išties sekasi.

Plaukiau su žmonių srautu priekin ir net nepastebėjau, kad po keleto minučių visi ėmė susijaudinę šnabždėtis apie tai, kad kažkas įkrito į skylę grindyse, tačiau niekas nežino, kur toji skylė randasi. Viena mintis man šovė į galvą kaip tik tą akimirką.

Batas.

Taip, žinau. Supratau, kad esu genijus, tačiau nieko negaliu dėl to padaryti. Ką jau ką, bet batelį privalėjau surasti ir kuo greičiau. Taigi pirmiausia man reikėjo susitikti su ta skyle grindyse. Pavaikščiojau pirmyn atgal ir staiga pamačiau juodą žmogų. Tiesiog juodą. Juoda oda ir drabužiai. Naktį atsitrenkčiau kaip dieną į kokį stulpą.

 - Sveiki, gal matėt skylę grindyse? - bakstelėjau po žmogaus ranką (arba pilvą, negalėjau suprasti, kuris yra kuris).

 - Žinoma.

Jau žiojausi klausti, kurgi tai randasi, tačiau paslydau ant žemės.

Ir tuomet mane apgaubė kritimo jausmas.

Skylė.

Šįkart prašau tiesiog nuomonių :) istorija eina į pabaigą.