Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

10.

Tikėjausi, kad į burną man musių nepriskris, nes aš tikrai galvojau, kad tai yra galimas daiktas, nes tai, ką pamačiau man gerokai atėmė žadą ir tiesiog suparalyžavo.

Man atrodo, kad man pasivaideno, jog pro vieną iš sklendžiančių karšto oro balionų mojavo Lavanas. Taip, tas pats šmikis. Tiesa, nebuvau tikra dėl to, ir negalėjau tokia būti, tačiau man visgi pasivaideno ir jaučiausi kaip šlapiu maišu trenkta. Apsižvalgiusi nubėgau prie porelės sutuoktinių, lipančių į oro balioną ir pati ten įšokau bei patraukusi virvę nuskridau.

- Atleiskit, mielieji, bet mano lavonas sprunka štai ten tuo oro balionu ir man reikia jį pasivyti! - surikau jiems. Keisčiausia tai, kad arabų kalba. Nuo kada aš moku arabų kalbą? Ir kodėl Turkijoje? Bet koks skirtumas, juk reikia surasti Lavaną.

Pakilau jau į normalų aukštį ir supratau, kad tai prastas sumanymas, mat vis tiek niekaip negalėjau pasiekti lavono su tokiu keliavimo būdu. Buvau tiesiog arčiau jo ir tiek, bet žemėje nieko negalėjau padaryti, o esu ore ir dar ant žemės trypčioja kojomis kažkokia ragana. Nenuostabu, kad jaunikis jau sėdėjo arabų automobilyje, kur vienas jų nutaikė šautuvą jam į galvą. Aš irgi tokią žmonelę turint prašyčiau arabo, kad mane nužudytų. Be to, jis man žadėjo paskambinti, o dar turiu grįžti namo iko vakarienės! Kas per velnias.

Tyliai paburnojusi ant viso pasaulio padidinau kaitrą balione ir pabandžiau pašokinėti. Gal nusileis, tačiau ne, stovėjo ore kaip stovėjęs. Lyg būtų kojas turėjęs.

- Ei, ar kas nors numano, kaip tą daiktą nuleist? - riktelėjau. Keista, mano visos arabų kalbos žinios taip ir išgaravo net nerastos, tad žmonės neketino man padėti. - Puiku! Blynus išsikepsiu pati!

Net ir tai neatkreipė jų dėmesio. Keista, kai namie kas nors paminėdavo blynus, tai tekdavo bėgti kuo greičiau kaip kokiam Džekui Sperou nuo aborigenų saloje. Visi žmonės mėgsta blynus, tik, rodos, išimtys buvo turkai, arabai ir turistai.

Taip skriedama tolyn pamačiau, kad po mano kojomis - krepšio dugnas. Na, o jei rimtai, tai tikrai krepšio dugnas. O jei mąstytume kaip vienas tų proto bokštų, kurie sėdi Seime ir varto banknotus tarp pirštų, tai man po kojomis plytėjo vanduo (nors visi puikiai žinom, kad ten buvo krepšio dugnas). Sumečiau, kad tai turėtų būti Viduržemio jūra arba, geriausiu atveju, Atlanto vandenynas. Gūžtelėjau pečiais ir nesusimąsčiusi šokau žemyn. Jei ką - parplauksiu atgal.

Vandenyje susiradau vietinius kaimo ryklius ir jie mane nuplukdė prie artimiausio kranto, kokį galėjo rasti. Ir pasakiau, kad tai nebūtų sala, bet, realiai pagalvojus, viskas aplink yra viena didelė ir nesibaigianti sala. Rykliai mane išlaipino ir pamoję nuplaukė sau.

- Panele, jums viskas gerai? Jus galėjo praryti, - susirūpinęs gestikuliavo vaikinukas šalia. Keista, kalbėjo jis braziliškai. Turbūt dar vienas blynų nemėgstantis turistas.

- Nieko, Viduržemio jūroje rykliai nepavojingi, - mostelėjau ranka.

- Viduržemio jūroje? Bet čia Atlanto vandenynas, - mostelėjo ranka tas bernelis.

- Tuomet dar geriau. Čia, kaip spėju, bus Švedija, tiesa? - geografija buvo mano mėgstamiausia pamoka iš visų.

- Čia Brazilija, panele, - neramiai grąžė rankas vaikinukas. Nejaugi jis manė, kad aš iš kokio beprotnamio pabėgusi? O gal taip ir atrodė.

- Sakai, Atlanto vandenynas? Ot šmikis balionas, juk galėjo rykliai ir užmokesčio pareikalauti, - piktai sugriežiau dantimis. Kažkodėl ir braziliškai mokėjau. Neblogas gyvenimas.

- O jūs turbūt Lavano ieškot?

Man reikia kritikos, žmonės. Visai nusivažiuoju (esminė logika čia nesiderina prie mano nusivažiavimo, nes ši istorija neturi būti realiai logiška). Pakritikuokit, kas, jūsų akimis, negerai. Bet prie kritikos ir argumentų prašyčiau.