Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

19.

Piktai spoksojau į tą bananą. Jis vis dar drįso būti čia pasismeigęs, tačiau negalėjau patikėti tik vienu dalyku - žirgas mane nunešė tiesiai į miesto aikštę kol dar neturėjau bato! Pasibaisėtina! Dabar močiutė tikrai mane nudės, šitai žinojau, tačiau reikėjo pasidėti kai kuriuos daiktus ir grąžinti jai bent vieną batą. Ką gali žinoti, gal kur nors pagamins lygiai tokį patį ir ji galės toliau nešioti tuos stiliaus ikonos gaminius.

Sustojusi prie tos statulos su pritrėkštu bananu pamačiau dar vieną ryžių pakelį ir atsidusau. Kažkas visą dieną bandė mano kantrybę. Saulė kažkurioje pusėje jau leidosi ir man tai buvo rodiklis, kad reiktų paskubėti ieškant Lavano.

Apsižvalgiusi aikštėje pamačiau gulintį girtuoklį ir nuėjusi bakstelėjau jį bato galu.

 - Seniai tas bananas čia pasmeigtas yra?

 - Koks bananas? - pabudo jis. - Ar tu turi bananą?

Sunkiai atsikvėpiau ir pasitraukiau nuo. Žinojau, kad šitokiu būdu nieko nepešiu, tad nuėjau tolyn. Reikėjo dar aplankyti keletą vietų. Nenorėjau sukti nei į mišką, nei dar kur nors, tad patraukiau žibintų nušviesta pagrindine gatve į kitą miesto galą. Praėjusi pasisveikinau su kojine ant vieno stulpo. Kelias minutes spoksojau į tą raudoną, grybukais margintą daiktą, kol galiausiai pasiėmiau ir nuėjau į priekį. Kojinę sukišau į batelį ir vėl įsidėjau į kišenę. Jau geriau šitaip nei tik su vienu batu. Močiutė galbūt net nenorės to antro bato gavusi pasiūlymą pademonstruoti vieną savo idealios išvaizdos ir būvio kojinę.

Patrynusi rankas patraukiau toliau. Abejojau, ar dar ką nors sutiksiu, nes trumpiausiu keliu kulniavau tolyn. Praėjau keletą parduotuvėlių nepamiršdama pasižvalgyti Lavano - tas šmikis vis dar slėpėsi, tačiau jau žinojau, kad šiandien jo bus sunkoka ieškoti. Nesvarbu, kad balta lavono oda švies tamsoje - jis gali nugriūti į kokį griovį ir ten miegoti. O jau po griovius nesiruošiau landžioti, juo labiau, kad man buvo gaila tokiai užduočiai batų. Nebent pasiskolinčiau iš močiutės, bet tokiu atveju jau ir turėčiau pasilikti tame griovyje, atgal namo negrįžčiau.

Taip susimąsčiusi net nepastebėjau, kad stoviu savo namų gatvėje, prie vartų. Gūžtelėjau pečiais ir nusikabinau nuo medžio antrąjį rožinį batelį su geltonu kaspinėliu ir rudais taškeliais. Antros kojinės neradau, tačiau batas vietoje ir mirtis man negresia, kiek galiu suprasti.

Atvėriau duris, jos buvo neužrakintos. Namuose tvyravo kavos kvapas. Mama buvo darbe, tad žinojau, kas yra gyvas šiame pastate. Nusimoviau batus ir palikau prie durų. 

Virtuvėje buvo šilta, trenkė prikepusiais sausainiais, tačiau nepasakyčiau, kad kvapas buvo šlykštus.

 - Močiut? Parnešiau batus! - šūktelėjau garsiai.

 - Ateik pas mane, esu kambaryje, - atsiliepė perdėtai linksmas močiutės balsas.

Smarkiai susirūpinau. Gal ji serga? Niekada nejausdavau nuotaikų kaitos balse, tad dabar tai pasirodė itin įtartina.

Sustojusi prie močiutės kambario lėtai atvėriau duris ir sustingau it stabo pagauta.

Prie stalelio kavą gėrė ir kalbėjosi močiutė su Lavanu.

Lavanas su šypsena atsisuko į mane.

 - Nori prisijungti?