Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

14.

Negaliu teigti, kad mane nustebino Lavano pasirinktas laiko praleidimo būdas. Jei būčiau mirusi ir turėčiau tiek laiko, kiek kad jis turi ir dar atsidurčiau Brazilijoje, tikriausiai taip pat vadovaučiau paradui. Tik keista, kad jis vyko būtent tuo pačiu metu, kai sportininkai iš viso pasaulio varžėsi Olimpinėse žaidynėse. Mano nuomone, jos nuola turėtų vykti Graikijoje. Juk graikai sugalvojo Olimpines žaidynes, tiesa? Žinot, aš visai mėgstu mokyklą, kol kas dievinu geografiją. Istoriją taip pat.

Dar kiek pasėdėjusi ir pasvarsčiusi apie savo gyvenimo prasmę galiausiai nučiuožiau lotoso lapu žemyn, į mirguliuojančią žmonių jūrą. Atsipūtusi patraukiau kartu su visais, tačiau iš tiesų ieškojau Lavano. Aišku, jis stovi parado priekyje, o aš kažkur viduryje jo, tačiau gal visgi pavyktų nusikasti iki ten? Suabejojau savo galimybėmis.

Vakaras buvo pakankamai gražus nueiti kur nors su draugais ar išgerti, nebūtina tasytis su Lavanu, kuo buvau įsitikinusi, tad ganėtinai greitai suradau išėjimą iš parado ir nuėjau kažkokia šonine gatvele. Buvo tamsu, tačiau naktį saulė juk neteka, tiesa? O galbūt ir teka, negalėjau suprasti, danguje kabo mėnulis, ar saulė, labai jau šviesus.

Pasukau kažkokiais skersgatviais ir suradau ganėtinai jaukiai atrodančią kavinukę. Keletas langų buvo išdužę, bet koks skirtumas, juk reikia kaip nors patalpas vėdinti. Būtent per vieną iš tų langų ir įlipau į vidų. Pagrindinė salė buvo tuščia, radau vieną stovintį staliuką ir klestelėjau ant kėdės šalia jo. Pasiėmiau ant grindų gulintį laikraštį ir nukrapščiau pagaliuku dar ne visai sudžiūvusias kraujo dėmėles. Labai jau netvarkingi kavinukės savininkai turėtų būti, kad šitaip palikti vietą ir išeiti, juk klientai amžinai nelauks, nors... laiko aš turėjau.

Kažkoks keistas žmogus sustojo prie lango ir pradėjo brautis į vidų. Ačiū dievams, pagaliau parsirado padavėjas, jau buvau bepradedanti skaityti tą laikraštį iš nuobodulio.

Vyrukas pradėjo kažka sapalioti portugališkai ir aš atsidusau. Nejaugi negali nors vienas protingas žmogus pastebėti, kad aš nesu vietinė? Net krūmas, ir tas mandagiau elgėsi, nepradėjo kažką pasakoti portugališkai, galbūt apie savo vaikus ar tai kokią gyvenimo istoriją (nors krūmo gyvenimo istorija turėtų būti ganėtinai įdomi).

 - Ja noriu kofe, si? - sumosavau rankomis ir brazilas sustingęs spoksojo į mane. Atrodo, jis nesuprato, bet juk panaudojau pačius geriausius būdus susikalbėti, nejaugi nesuveikė, ar tiesiog šis žmogus yra kažkoks kvailas?

Keistasis vyriškis iškėlė virš galvos kažką panašaus į beisbolo lazdą ir, rodos, taikėsi man užvožti. Labai nemandagus padavėjas, tokiam parašyčiau labai griežtą papeikimą nuomonių lapelyje, apie arbatpinigius galėtų tik pasvajoti, nebent Brazilijoje nepriimtini arbatpinigiai. Tokiu atveju specialiai palikčiau. Kelis centus.

 - Čia jums ne ,,Savižudžių būrys", manau, ši beisbolo lazda šiek tiek sumaišė vietas. Holivudas juk Azijoje, o ne Australijoje, - mandagiai pasakiau ir išlipau per langą. Ką gi, šioje kavinėje neišeis išgerti kavos, tad galbūt derėtų grįžti prie Lavano paieškų? Kad nesijausčiau taip beviltiškai neišgėrusi nė lašo kofeino.

Kulniavau gatvelėmis. Kurį laiką vaidenosi, kad tas nemandagus brazilas, kuris kalbėjo portugališkai mane vejasi, bet išties, iš kokio kanalizacijos vamzdžio jis išlindo? Įprastai žmonių neįžeidinėju, tačiau jo nesvetingumas mane įžeidė labiau.

Kurį laiką man vis atrodė, kad mane kažkas intesnyviai seka, tad galiausiai sustojau ir tas garsas taipogi sustojo. Atrodė, kad kažkas žiūri į mane.

Lėtai atsisukau į tą garso šaltinį ir pamačiau ant žemės ganėtinai įprastai atrodantį daiktą.

Žinoma, tai buvo mano močiutės perukas.

Ji dėvėjo Mikis.

Aš jums nieko nebeprižadėsiu, nes pačiai paskui gėda... :D tiesiog atsirado reikalų. Man atrodo, kad pradedu pamest stilių ir visą esmę, kažkas čia ne taip... mm, nepatinka, bet manau, kad patys pasakysit geriau, nes blogai, tad lauksiu nuomonių :)