Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

15.

Niekuomet nesistebėdavau keistais Mikio įpročiais. Nejaugi turėčiau jau kuo nors stebėtis, jeigu jis sugebėjo būti vos neišvirtas ar nuleistas į klozetą? Tikri, įkyrūs įpročiai, ne kas kitas, mano nuomone. Įprastai žmonės taip nesielgia, bet čia juk žmogus, vos nepatiektas vakarienei, taigi neturėjau jokios priežasties stebėtis dėl to, kas dabar vyko.

 - Žinai, turėsi man pasiaiškinti, ponuli, iš kur pavogei močiutės peruką, - net jei jis to ir nepadarė, tuomet kas? Kaip kas daiktas atsidūrė viduryje Brazilijos? Na, ne visai viduryje, jei būčiau viduryje, tai greičiausiai dabar nestovėčiau gatvėje, netoliese kavinės, kur mane neseniai bandė pritrenkti piktas padavėjas. Juk ne aš kalta, kad jam niekas nedavė arbatpinigių! Jei būtų elgęsis mandagiai, nebūtų tekę dabar likti visai be pelno.

Mostelėjau ranka. Koks man skirtumas, ką tas Mikis daro, vis vien namie jau nebegyvena. Apsisukau ir nuėjau toliau. Reikėjo surasti draugelį Lavaną, kuris dabar tikriausiai jau po parado, visai naktis buvo.

Žingsniavau gatvele pirmyn, kai staiga išnirau prie laivų uosto. Taigi, čia tikriausiai turėjo būti vėl tas... kaip ten tas... Atlanto vandenynas, kaip sakė tas brazilas, kurį sutikau. Per šią vietą turėčiau grįžti atgal į Turkiją, pamiršau pasiimti tą maišelį su teletabiais. Mane močiutė nuleis į klozetą greičiau nei Mikį, jei praganysiu jos daiktą. Ji buvo beveik kaip tas žiurkėnas - tempdavo daiktus į rūsį ir savo namus, net jei jai to ir nereikėdavo.

Prie laivo dūmą traukė kažkas vyriškis su balta barzda. Maniau, kad Brazilijoje visi turi tik juodas barzdas (močiutė sakė, kad ten toks įstatymas - barzdas dažyti juodai, arba tamsiai ruda spalva).

 - Bonjour, - pamojavau jam ir ištiesiau ranką kaip kokia grafaitė, tačiau šis tik keistai spoksojo į mane. Gerai, nemandagus, iškart matau. Nepažįsta prancūziškų ir angliškų manierų, kaip galima suprasti. - Jūs gabenate per Atlantą, ja?

Vyras papurtė galvą ir pradėjo kažką burbuliuoti japoniškai. Nesuprantu, atrodo, kad Brazilijoje renkasi vien tik visokie kalbininkai.

Mostelėjau ranka ir padėkojusi įlipau į laivą. Jūrininkas kažką pradėjo rėkauti, tačiau ignoravau. Nejaugi turistams draudžiama apžiūrinėti laivus? Nesuprasiu aš tų komunistų.

Pavaikštinėjau kiek po denį, net nepastebėjau, ką tas vyriškis veikė. Kažkokia virvė buvo permesta per bortą. Susidomėjusi trūktelėjau, bet ji buvo tarsi įkalta į žemę po vandeniu. Vargšas žmogus, nežino, kad jo laivas negalės plaukti tol, kol tas daiktas bus čia. Netoliese gulėjo peiliukas. Nupjoviau virvę ir patenkinta atsitiesiau. Na, štai, padariau bent vieną gerą darbą visame šitame reikale. Vyrukas ant kranto ėmė rėkauti ir bėgti, pūstelėjo vėjas ir krantas nutolo.

 - Kas per velnias, -burbtelėjau. - Aš tau padedu, o tu demonstruoji savo nervus!

Atsisėdau ant denio. Pro šalį praplaukė ženklas ,,Ramusis vandenynas" su rodykle priešingon pusėn, nei judėjo krantas. Anksčiau nebuvau šito pastebėjusi, išties keistas tas pasaulis, kai pagalvoji.

Atsiguliau ant denio ir pasidėjau virvių gniutulą po galva. Laivas yra žymiai geresnis daiktas miegui, išties. Nenorėjau miego, tačiau reikėjo pailsėti. Betrūktų, kad pradėčiau kalbėtis su savo kojos nykščiu ir jis mane išpeiktų todėl, kad neleidžiu jam išgerti kavos. Nenustebčiau, išties, tačiau tikiuosi, kad neprabils kokia korėjiečių kalba, išvis su niekuo pasikalbėti nebegalėčiau.

Laivūgalis bumbtelėjo į kažkokį krantą ir pašokusi apsižvalgiau. Jau nieko nebuvo keisto, aušo rytas. Turbūt plaukiau visą naktį (mano galvoje laiko juostos visiškai neegzistuoja).

Išlipau iš laivo ir pasitaisiau kojines. Vienintelės draugės buvo likusios su manimi. Pasirąžiau ir pažvelgiau į pirmą po akimis pasitaikiusį ženklą.

Welcome to Tokyo.

O dieve... šita dalis parašyta ,,kiekybė svarbiau nei kokybė" variantu, prašau atleisti už šitą nesąmonę.