Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

12.

Žiurkėno Mikio istorija nebuvo nei ilga, nei laiminga.

Gavau jį su gimtadieniu, tėtis padovanojo (išties, per visą dieną tik dabar prisiminiau, kad jis egzistuoja). Jis buvo baltas, su pilka linija ant nugaros ir labai pūkuotas, tačiau neturėjo uodegos. Net nenumanau, kur ji dingo, nes aš jau gavau jį tokį. Įdomu. Mikis neretai gulėdavo savo narvelyje ir ėsdavo, o močiutė jį vadindavo kukuliuku. Nemaniau, kad tai turėjo kokią nors įdomesnę reikšmę, nei mėsos kukulis. Tam tikra prasme močiutė buvo dėl šito teisi, kaip kad nutinka gana retai, mat įprastai ji tik šneka apie kojines su grybukais (keista, kad ji vieną tokią pametė ant stulpo gatvėje). 

Vieną kartą grįžau iš mokyklos ir nuėjau pasisveikinti su Mikiu, tačiau jo nebuvo narvelyje, nors durelės buvo uždarytos. Namie buvo tik močiutė. Na, ir Mikis. Močiutė kaip tik taisė pietus, kažką mirė puode ir to keisto gaminio buvo nemažai. Piktai suspaudžiau lūpas. Mama niekad neleisdavo lįsti prie to puodo, tik štai močiutei buvo nė motais.

 - Gal matei Mikį? - paklausiau jos tada ir senutė gūžtelėjo pečiais.

 - Mačiau, - burbtelėjo ir iškart nusišypsojo. Mane nuolat varydavo į neviltį jos dramatiški nuotaikų pasikeitimai ir juo labiau ta jos keistai kraupi šypsena. Neįmanoma priprasti.

 - Kur jis? - nuobodžiai pavarčiau akis. Man tokie flegmatiški pokalbiai niekada nepatikdavo, o štai močiutė tiesiog dievino mane kankinti.

 - Kadangi jis yra kukuliukas, tai bandžiau su sriuba pataisyti, bet tikėjimas neleido jo papjauti, taigi tiesiog nuleidau į klozetą, nemėgstu liūdnų prisiminimų, - nusišypsojo močiutė ir bejausmiu veidu kilstelėjau antakius. Ką gi. Žiurkėno nebeturėsiu.

Šitaip baigėsi Mikio gyvenimas... bent aš taip galvojau, tačiau staiga pamačiau jo dramatiškas akis miško tankumyne. Greitai kažką suburbėjau brazilišai tam puskvaišiui jaunuoliui ir nukurnėjau pirmyn ir akys staiga prapuolė tarp žalios spalvos. Atsidusau ir patraukiau ten, kur šlamėjo krūmeliai. Mikis buvo storas, galėjo krūmą pajudinti, aš puikiai juo pasitikėjau. Su kokiomis paprastomis užuominomis jis neprasidėdavo niekada, juk koks gyvūnas, toks ir gyvenimas... tai yra, žmogus.

Po kojomis buvo daug samanų ir kitokių miškams būdingų dalykų, nors šiuo metu ir vaikščiojau ne šiaip kokiame miške, o Amazonės džiunglėse. Kaip jau sakiau, geografija buvo mano mėgstamiausia pamoka, o Braziliją juo labiau mėgau. Labiau nei kitas šalis.

Žingsniavau takeliu pirmyn. Įdomu, kas džiunglėse išmynė tokį takelį, kuriuo laisvai gali vaikščioti Lavano ieškantis žmogus. Tuomet prisiminiau, kad tas keistas vaikėzas minėjo, jog čia galima rasti Lavaną. Įdomu, kaip jis dabar laikosi. Ne brazilas, o Lavanas. Jam turbūt nuobodu vienam, kad pasiryžo keliauti. Kiek žinojau, jis bijo skrydžių lėktuvu, dėl kitokių oro transporto priemonių nebuvau tikra, juk pati atvykau oro balionu, kuris, reikia pasakyti, atskraidino labai greitai. Galbūt grįžusi namo su Lavanu rekomenduosiu tokį keliavimo būdą oro linijoms, gana tąsytis su tokiais pavojingais dalykais, kaip lėktuvai.

Ranka atmušiau prie manęs prisikabinėjančią šaką. Ji daužė mane jau keletą minučių einant ir aš vis nesupratau, ko ji norinti. Tai erzino, o man juk reikėjo surasti savo žiurkėną, Lavanas galėjo truputį ir palaukti, mat Mikio nemačiau jau ilgai. Man buvo įdomu, kaip jis kanalizacija nusigavo į Braziliją, galbūt po pasaulio plyti milžiniški kanalizacijos takai? Tai paaiškintų, kodėl vaikai jų bijo. Prigąsdina tėvai.

Dar kartą nutėškiau šaką nuo savęs ir išsigandusi aiktelėjau.

Priešais mane gulėjo močiutės perukas.

Tas pats su zuikio ausytėmis.

Studentų vakarėliams.

O geez, ką aš čia parašiau? Pati nieko nebesuprantu jau, nors istorija ir suplanuota. Pažerkit nuomonių, prašyčiau, man tikrai reiktų ir pagrįstos kritikos, nes kuo toliau, tuo baisiau dėl savo kūrybos darosi. Ir dar, būkit geri, paskaitykit mano naują, šiandien pa'publish'intą istoriją ,,Never Let Me Go 2", juk daug kas jos prašė. Ačiū!