Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

7.

Paėmiau ryžių pakelį. Gal du šimtai gramų, ne daugiau, bet visgi daiktas buvo masyvus. Ryžiai an patiko, pavyzdžiui su kepsniu, bet tik ne kaip užuomina į dingusį lavoną. Tikriausiai prasčiausias rryžių panaudojimo būdas. Galima mąstyti apie ryžius, kaip kad aš dabar mąstau, kodėl kie nėra ryži, bet vadinasi rryžiais, tačiau su jais ieškoti Lavano... negali būti. Aišku, užuomina aiški - japoniško arba kiniško maisto restoranas. Arčiau buvo kioskelis, kuriame pardavinėjo kebabus, tad ten ir nusprendžiau eiti. Ana gritai jau stovėjau prie langelio ir keistu žvilgsniu spoksojau į ten dirbančią moterį su ožką primenančiu veidu. Keistas individas, tikrai.

- Gal jūs netyčia matėte čia netoliese vaikštantį nuskendisį lavoną? - drąsiai paklausiau tos moters. Ryžiai men čia atvedė, kažkas turi paaiškėti.

- Kažko norėsi, mergaite? - kreivai pažiūrėjo ožkaveidė moteris. Mano galvoje ji jau stovėjo su kokteiline suknele ir barzda.

- Tai tikriausiai kad priduoti ryžius. Man atrodo, pametėte, - mandagiai parpdžiau jai pakelį, bet riebioji ožkaveidė patvirtino, jog jokių ryžių ji nepametė. Aš tai žinojau, tik tikrinau jos protą. Matosi, kad daužta. Kiekvienas normalus žmogus turėtų priimti ryžius, jeigu jam duoda, tai išties labai geras maistas.

Na, ką, nuėjau nuo kebabinės langelio ir patraukiau tolyn keliuku iki artimiausio miškelio. Juk ten tiek Tadas Blinda, tiek Robinas Hudas gyveno, kodėl negalėtų ir Lavanas apsistoti? Gal bandytų pavogti iš paukščių lesalą ir dalinti benamiams, kurie neturi su kuo dantų skyles užkimšti. Tai juk tikra geradarystė. Nežinau, ar Lavanui patiko miškai kai jis buvo gyvas, ar ne. Kaip suprantu, jam upės tinka labiau, bet gal jis neturi prastokų santykių su medžiais. Na, jei kas, gal bus protingas ir kurį nors apkabins. Apkabinimai visada padeda išvsngti kivirčų, o gyvenant miške su medžiais pyktis nederėtų.

Tokių minčių vedama atsidūriau pamiškėje. Graži valstybė, rimtai sakau. Gražesnės nesurasi. Žalia, gaivu, tylu ir ramu. Svajonių vieta gyvenvietei, tik kažkodėl vien raganos ir laumės ten gyvena, miškiniai kur ne kur šmirinėja. Prisiekiu, vieną kažkur tikrai mačiau. Ne kažkur, o miške. Kai pasiklydau, jis mane išvedė lauk iš miško į didelę proskyną, kur manęs jau ieškojo močiutė niršdama, kad vėl jos protezus pasiėmiau. Padeda regai gerinti, kai su kuria nors akim neprigirdi.

Drąsiai įėjau į mišką šlamindama plačiais augalijos lapais. Ryžius vis dar nešiausi rankoje kaip vieną iš turimų įrodymų. Man reikėjo ryžių. Aišku, jie būtų tikę labiau, jei būtų ryži, bet ką jau čia padarysi, kad žmonės tokie nelogiški padarai. Visais laikais jie tokie buvo, toks gyvenimas ir nieko čia jau nepadarysi.

Nuėjau pirmyn. Reikėjo nestovėti vietoje ir ieškoti dingusio Lavano, nors būtent tai aš ir darau. Juk ne mąstyti miškan nuėjau, šitai galiu daryti bet kada, bet tiesiog nėra reikalo. Pradėti galvoti apie gyvenimo prasmę ir ką aš išvis šiame pasaulyje veikiu galiu tuomet, kai močiutė bando vaidinti, kad yra Adele ir kriokti ne ką prasčiau nei sugedusio žiguliuko duslintuvas.

Miške buvo gražu. Visur taip žalia, pilna žmonių paliktų šiukšlių. Ypatingai skoningai atrodė plastikiniai maišeliai ant kai kurių medžių šakų. Lavanui patiktų, nesistebiu. Jis visada garsėjo savo ekstravagantišku požiūriu, juk kas per velnias mirti pasimatyme.

Eidama pirmyn pastebėjau, kad ant vienos žemos medžio šakos kabo ryškus maišelis su teletabiais. Suiraukusi nukabinau jį. Nesu dar šitiek kvaila, kad nesuprasčiau, kad tas maišelis prie miško interjero netinka.

Prikišusi prie veido maišelį bandžiau įžvelgti jo pluoštą, bet nosį pakuteno kažkur pažįstamas kvapas.

Bematant tai atpažinau, nes šitokį kvapelį turėjo tik vienas dalykas pasaulyje.

Rauginti močiutės brokoliai.

Numonių, kritikos?