Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

6.

Pirmiausia man kilo mintis atsigulti ant žemės ir laukti, kol užklius koks pro šalį važiuojantis sraigtasparnis, bet, deja, tokie šiaip keliais nesivažinėdavo, o dar įprastai daug kas ir teisių nebūdavo kartu pasiėmę, tai juos tuojau kokie policininkai ar gaisrininkai pagaudavo. Liūdna, kai pagalvoji apie tų žmonių gyvenimus. Taigi atmečiau mintį atsigulti ant žemės, bet negalėjau ir paskandinti savęs taip, kaip kad padariau su Lavanu (dar kartą primenu - tai įvyko netyčia!).

Keliavau parku pirmyn ir nekreipiau dėmesio į medžius ir jų viršūnes. Pasirodo, akmenukas tarnavo tik vieną kartą. Gaila, galėčiau atsigulti ant plytelių ir laukti, kol iš dangaus nukris mano ieškomas lavonas. Gaila, kad tokia galimybė nepasitaiko, gandrai juk nenešioja lavonų (o gal? Reiktų kada kokio vietinio gandro paklausti, gal turi kartais atliekamų. Išsispręstų visos problemos, juk aš ieškau lavono, jis nebūtinai turi būti Lavanas, tiesa?)

Taigi teko eiti toliau. Tam nejaučiau didžiulio noro, juk vis dėlto lavonas nebuvo mano, aš jį tik saugojau iki tol, kol m,ano draugė pasiryš jį nunešti į policiją. Taip, nunešti, taksistai buvo vagys, jie imdavo pinigus už lavonus taip, tarsi jie būtų gyvi žmonės ir keliautų jų automobiliu, nors logiškais mąstant negyvas lavonas tebuvo nešulys, lyg koks lagaminas. O juk už lagaminus pinigų jie neprašo! Apgavystė vidury baltos dienos, o aš tai žinau visu šimtu procentu, nes kartą toji kvaiša draugė jau bandė. Kai taksistas paprašė dvigubai daugiau pinigų, ji sutriko ir klykdama pabėgo iš mašinos, o taksistas, nenorėjęs likti kelioms minutėms vienas su lavonu, važiavo kaip patrakęs iš paskos, įskrido į parką, išvertė kelis medžius ir galop lavonas atsidūrė viename medyje. O taip. Tai buvo tikrai labai protingas elgesys mano draugei.

O dabar grįžtam prie istorijos. Kaip jau minėjau anksčiau, man reikėjo pamesti save, kad galėčiau mąstyti taip, kaip Lavanas. O kad galėčiau save pamesti, man reikėjo tai padaryti kaip nors netyčia. Buvo labai sunku sugalvoti, kaip pamesti save visiškai netyčia, bet ne, aš nepradėjau iš nevilties plaukų rautis, man jie pernelyg patinka, kad dabar jau tapčiau skustagalve, net jei tai ir populiaru tarp šiuolaikinių paauglių (kelios merginos mano mokykloje tikrai išdurnėjo ir nusiskuto plaukus... maniau, kad šiaip nesveikos, nes tik vien a iš jų rodė palankumą vėžiu sergantiems vaikams).

Tyliai eidama parko keliuku pasukau į šoną ir ėmiau maklinėti tarp medžių ir jų šešėlių. Graži vieta. Tiesiog ideali pamesti save. Taip vaikščiodama galėjau pamatyti žmones, kurie ėjo parku. Tie, kurie atsidurdavo arčiau, buvo apklausiami, kaip galbūt būtų galima pamesti save šią gražią ir išprotėjusią dieną. Daugelis nueidavo kuo greičiau, matyt man įstrigęs batono trupinėlis tarp dantų. Ilgą laiką taip maniau, bet nepastebėjau nieko ypatingo savo atspindyje, taigi susirūpinau tų kitų žmonių sveikata. Bet nebuvau motina Teresė, visais rūpintis negalėjau, tad veikiau pamiršau, kad tie žmonės išvis buvo kažkuo nesveiki.

Neilgai truko mano tolimesnis bandymas pamesti save. Pastebėjau ant žolės už keliolikos metrų gulintį keistą baltą pakelį. Tai mane sudomino, jis neatrodė tuščias, kad būtų šiukšlė, tad paspartinau žingsnį ir priėjau prie to pakelio. Ir iškart sustingau. Galiu garantuoti, kad tokį mačiau Maximoje. Taigi jis pirktas Maximoje.

Tai buvo tikrų tikriausių ryžių pakelis.

Bet kodėl ryžiai, kodėl ne pomidorų padažas pavyzdžiui?

Kam reikalingi ryžiai?

Ir kodėl jie ne ryži?

Nuomonių laukiu kaip ir visada, kritikos taip pat, kas prajuokino, kas ne... lauksiu!