Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

9.

Stovėjau vietoje kaip stulpas. Turiu pasakyti, šiuo metu už mane gyvybingesnė būtų ir spintelė, kuri stovi koridoriuje, šalia močiutės kambario. Į tą pragaro skylę aš nevaikštau, mat močiutė tikriausiai užmautų man ant galvos arbatinuką ir pasileistų šaukdama per visą gatvę, kad pagavo Alisą iš filmo ,,Alisa Stebuklų Šalyje". Ne pirmą kartą pastebiu, kad mano močiutė yra tikrai trenkta, bet kai ji padarė tokį atradimą ir įžvelgė manyje tokį gana gerą dalyką... tiesa, nustebau. Nemaniau, kad jai užteks proto pasijungti kompiuterį ir pamatyti šį filmą, mat tą vakarą, kai per televizorių rodė jo premjerą, močiutė bandė ,,prisitrinti" studentų savaitgaliniame vakarėlyje. Keista ji, tikrai.

Grįžtam prie istorijos. Stovėjau kaip stulpas vietoje, mat prieš mano akis vėrėsi pasakiškas Kapadokijos gamtovaizdis. Kelias minutes svarsčiusi, kaip aš sugebėjau atsidurti Turkijoje gūžtelėjau pečiais ir nuėjau pirmyn. Stovėti nėra ko, grįžti atgal tikriausiai užtruktų ilgiau. Kai dabar žinau, kur esu, bus gerokai sunkiau atsijungti kylant beveik per visą Europą iki savo šalies, taigi žymiai paprastesnis variantas buvo užsimiršti. Galbūt kur nors nusipirksiu ledų, prisitrinsiu prie kokios nors šeimynėlės ir pakilsiu karštu oro balionu apžvelgti Kapadokiją.

- Stok! Kur eini? - turkiškai prabilo kažkoks arabas su juokingais ūsais.

- Pas rainį, - dėbtelėjau. - Gal matei kur nors ledų kioskelį? Karšta čia.

- Atiduok pinigus arba mirsi! - šūktelėjo arabas ir nutaikė į mane šautuvą. Šis atrodė neblogai, galingas, sakyčiau.

- Tik nereikia tų sentimentų, - susinervinau ir užmoviau arabui ant galvos maišelį su teletabiais. - Paskambink man dar!

Net neatkreipusi daugiau dėmesio į jį nuėjau pirmyn. Kaip jau sakiau, Turkijoje buvo labai karšta ir man norėjosi suvalgyti ledų, o kioskelio nebuvo, tad supratau, jog teks versti kaip kad aš moku - arba be ledų, arba su pistacijomis, kitos išeities taipogi neliko. Tiesa, atsirado dar viena tiesiog milžiniška problema... pistacijų kioskelio čia irgi nerasta.

Susinervinusi žvalgiausi aplink ir stebėjau keisčiausias kolonas. Kurį laiką net pamiršau, kad esu Turkijoje ir kad šiuo metu ten tikrai neturėčiau būti, kai staiga suskambo telefonas mano kišenėje. Šiek tiek nustebau, bet gūžtelėjusi pečiais atsiliepiau.

- Alah akbar, - pasakiau vietoj ,,alio" ir kurį laiką kitoje ragelio pusėje tvyrojo tyla.

- Idiote, čia tu? - pasigirdo mano prietrankos draugės balsas. Nežinau, ar ji nutuokia apie tokį dalyką, kaip žinutės. Nors negaliu jos teisti, galbūt kalbėdama ji jaučiasia ne tokia kvaila.

- Agentas nulis nulis šešiasdešimt devyni klauso tavęs, trenktoji, - atsakiau. Na, neveltui taigi yra tokia patarlė ,,kaip šauksi, taip atsilieps". Na, ne jokia aš idiotė nesu, negalima manęs ir vadinti taip. Manau.

- Kaip sekasi ieškoti mano vaikino? - pavyzdingai paklausė ji ir mintyse tėškiau delnu sau į veidą.

- Puikiai. Šiuo metu pasiėmiau motinystės atostogas Turkijoje ir Kapadokijoje vaikštinėju, planuose ledų nusipirkt, - sarkastiškai atsakiau jai.

- Puikoos naujienos! Malonu girdėti, kad viskas taip puiku. Tikiuosi, gerai pailsėsi su mano draugu ir greitai grįšit iš ten įdegę. Tik nepamiršk apžvelgti Kapadokiją su karštu oro balionu. Ir parvežkit daug nuotraukų, - džiugiai pliurpė toji kvaiša.

- Būtinai, mieloji, - burbtelėjau.

- Ai, ir beje, mano mama tave kviečia šiandien vakarienės. Galbūt nepavėluosi, ji vėliau išeina pas masažistę, tikriausiai norės suspėti pamatyti tavo įdegį. Lauksiu! Iki! - man nespėjus atsisveikini ji padėjo ragelį. Na ir puiku, man bus mažiau problemų (juk pagalvokim logiškai - jos telefono sąskaita tikriausiai smarkiai patuštėjo po šio pokalbio).

Atmetusi ragelį telefoną įsidėjau į kišenę ir pakėliau galvą.

O tuomet išsižiojau.

Prašau nuomonių, kritikos, nes man ši dalis nelabai, būtų smagu išgirsti nuomones.