Aš Pamečiau Lavoną (BAIGTA)

5.

Iš tiesų tai keista, kad kojinė nusprendė kaboti ant stulpo. Jei tai būtų buvusi mano mamos kojinė arba prosenelės protezai, būčiau labai sunerimusi, bet močiutės kojinės turėjo tokią ypatingą savybę dingti ir atsirasti kažkur (prisiekiu kojinėmis, vieną radau savo arbatoje). Ir svarbiausia, kad ši kojinė buvo garantuotai dešinės kojos (kairiąją paskolinau savo katei). Iš kur žinau? Kojinė turėjo pirštukus (grybukus, jei tiksliau). Na, dešinioji buvo atitekusi Lavanui, bet aš ją numoviau prieš jį maudydama ir padėjau po akmeniu. O štai dabar jau bijosiu grįžti namo, močiutė turi šunišką instinktą susirasti kojines iš bet kur, išknisti iš šaldytuve esančios sviestinės ar kito panašaus miesto. Galimas daiktas, kad ji rado ir savo šimtmečius pamirštą suknelę, su kuria nuspręs eiti į studentų vakarėlį kitą šeštadienį.

Palikau kojinę ir nuėjau pirmyn. Kitas sakytų, kad reikia visus įkalčius ar įrodymus pasiimt, bet kurių šunų man ta kojinė, jei garantuotai ją pametė močiutė eidama pas siuvėją susitvarkyti suknelės.

Gūžtelėjau pečiais ir daugiau nebegalvojau apie tą kojinę. Man reikėjo surasti lavoną, o tam, kad tai padaryčiau, reikėjo mąstyti originaliai. Šitai supratau, kai policininkas pagalvojo, jog esu prisigėrusi narkomanė, nors taip net nėra (žinot, kas mane už tai išvarytų iš namų? O taip, jūs atspėjot. Mano žiurkėnas šimtu procentų).

Toliau ėjau gatve, kai sumaniau patraukti į parką. Galbūt ten rasiu užuominų, kur dingo mano lavonas... aš su juo dar nebaigiau, o jei jis taip neplanuotai dingo, tai turės ir atsakyti, kurio pasekoje man teks susirasti atpirkimo ožį, mat Lavanas jau tikrai nieko nejaus, net jei ir norėsiu jam kažką padaryti. Taigi šitaip kol kas klostysis mano gyvenimas ar bent jau diena, kas čia žino.

Parke sustojau prie miesto statulos. Niekada nesupratau mūsų dailininkų, man šita skulptūra atrodė panašesnė į bananą, pasmeigtą ant iešmo, o ne rūtų vainiką. Taigi ant to banano viršaus kol kas nemačiau nieko ypatingo, ką galėjo tai atnešti. Bet juk raštelis sakė, kad tokie dalykais slypi viršuje. Man už akių užkliuvo per aikštę krypuojantis girtuoklis.

- E tu, šunie... ciu ciu ciu... aha, taip, tu, tave šaukiu, - girtuoklis priėjo ir svirduliuodamas žiūrėjo į mane. Vien metus žvilgsnį į tą žmogų mane pagavo jūros liga. - Nematei nieko keisto ant to banano viršaus iki kol aš čia atėjau?

- Turi bananą? - nustebo benamis imdamas uosti orą. Tyliai prunkštelėjau.

- Neturiu. Va bananas, akmeninis, matai? - paklausiau jo ir girtuoklis nuėjo prie skulptūros bei ėmė ją kandžioti. Pagalvojau, kad jis tikriausiai pabėgo iš durnyno ir nuėjau tolyn. Galbūt dar kažką rasiu. Žmonių daugiau nesutikau, mačiau atsidariusią naują parduotuvę - cepelininę (neįsivaizduoju, kaip kokie nors anglai suprastų, kas per daiktas čia yra). Nuėjau toliau. Ir tuomet aš kai ką supratau.

Bingo, juk taip paprasta pamesti, bet ne visada yra lengva surasti. Lavano aš niekaip negaliu rasti ir puikiai žinau, kodėl.

Aš vis dar galvoju taip, lyg būčiau tas žmogus, kuris ieško lavono.

Aš turiu mąstyti kaip tas nuskendęs Lavanas, kurio aš ieškau.

Ne, aš neturiu nusiskandinti savęs.

Aš turiu pamesti save.

Nuomonių, kritikos, viską priimu.