Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

Trisdešimt ketvirta dalis

Gulėjau ant gulto su šypsena veide, kol Zayn man darė nugaros masažą. Garsiai sudejavau, iš malonumo, plius taip dar labiau erzindama vaikiną. Girdėjau kaip Safa garsiai nusijuokė, o visos kitos jai pritarėm. Pasukusi galvą į dešinę pusę, mačiau, kaip Chris daro masaža su plačia šypsena veide Kendall. Jie apie kažką šnekėjosi, iš ko Kendall vis juokėsi. Iš šono galėčiau pasakyti, kad jai patinką Chris, o ji patinka jam. Blogai dariau galvodama, kad galiu vėl būti su Chris. Turiu jam leisti būtu laimingam, su tuo vertu žmogumi. O su manimi, niekas gyvenime nenorėtu būti kartu, kadangi nebeesu tyra mergina. Aš darau klaidą, kad taip elgiuosi su Zayn, nes jis turi būti su savo mergina, dabar jaučiuosi lyg būčiau jo meilužė, nors tikriausiai taip ir yra. Kai jis negauna to iš Emilės, ateina pas mane.

"Zayn pasitrauk" Liepiau vaikinui, kuris sedėjo ant manęs.

"Dar nesibaigė laikas" Ištarė sutrikęs vaikinas.

"Aš noriu į tualeta" Pasakiau jam.

"Jei išeisi, nebedarysiu tau vėliau masažo" Su šypsena veide atsakė jis.

"Nereikės" Atrėžiau jam.

Zayn lėtai nulipo nuo manęs, ir aš greitai atsikėlusi, nuėjau į namo vidų. Įėjusi į Emilės kambarį, pamačiau ją skaitančia knygą. Ji piktai žvelgė į mane, o tada pažiūrėjo į laiką.

"Dar nesibaigė laikas" Mergina pakartojo pasakytus Zayn žodžius.

"Žinau" Atsakiau jai. "Tiesiog atėjau tau kai ką atiduoti" Tyliai pasakiau, nusiimdama nuo kaklo Zayn dovanotą grandinėlę.

"Kas čia?" Susiraukusi paklausė ji.

"Šią grandinėlę man dovanojo Zayn, manau ją turėtum turėti tu" Šyptelėdama atsakiau jai.

"Bet jis ją dovanojo tau, ne man" Kiek susiraukusi ištarė ji ir lėtai ją paėmė iš manęs.

"Bet mes nebekartu, taip? Tu esi jo mergina, ir tokia būsi amžinai" Nusišypsodama pasakiau jai.

Išėjau iš jos kamabrio, palikdama ją apžiūrėdama grandinėlę. Kai jau lipau laiptais žemyn, sutikau Zayn, kuris sustojo, pamatęs mane, ir jo akys atsirado ant mano kaklo.

"Aš ją atidaviau Emilei" Lėtai ištariau jam. "Ji jos nusipelnė, labiau nei aš" Tyliai pridūriau. "Padaryk ją laimingą" Nusišypsojusi pasakiau jam.

"Kodėl taip padarei?" Paklausė vaikinas.

Nieko jam neatsakiau, norėjau praeiti pro jį, bet jis sugavęs mano ranką, pradėjo ją spausti.

"Man skauda" Išsigandusiu balso tonu pasakiau vaikinui.

"Kodėl taip padarei?" Dar pikčiau paklausė jis.

"Zayn, paleisk" Drebančiu balso tonu pasakiau jam.

Jis piktu žvilgsniu, žvelgė į mane, ir lėtai paleido mano ranką, kurią staigiai prisitraukiau prie savęs.

"Tu turi kitą" Piktu balso tonu ištarė Zayn. "Neveltui jie tavim pasinaudojo, tikriausiai jam nors nedavei ir patys lengvai tave pasiemė, nes tavo toks darbas" Jo šitie žodžiai skaudino mane, bet stengiausi tam nepasiduoti.

"Taip tai dėl tavo kalties, aš tokia tapau" Piktai jam atsikirtau.

Tyliai aiktelėjau, kai jis man trenkė iš visų jėgų per veidą su delnu. O aš dar galvojau, kad jis yra tikrai pasikeitęs, bet tokie kaip jis nesikeičia.
Nusisukusi nuo jo, nuėjau į virtuvę, o ten tyliai pravirkau. Mano gyvenimas sumautas, bet aš vis tiek toliau jį gyvenu. Niekas kitas to nedarytu, bet aš kaip nesveika, stengiuosi dėl kitų, kurie dėl manęs nieko nedaro.
Po kelių valandų sedėjimo su kažkelinta karšta arbata virtuvėje prie stalo, aš nurimau verkusi. Visi pradėjo rinktis į virtuvę valgyti pietų, tarp jų ir Zayn, į kurį netgi negalėjau pakelti akių.

"Mira, nori ko nors?" Paklausė manęs Davis.

"Taip, mirti" Atsakiau jam ir su puodeliu išėjau į lauką.

Atsisėdau ant lieptelio ir žvelgiau į ežerą, kuris dabar atrodo iš ties gražiai. Gurkštelėjau šiltos arbatos, ir sunkiai atsidusau. Noriu mirti, bet negaliu. Turiu stengtis dėl savo tėvų, kurie ir taip jau neseniai turėjo didžiulę nelaimę.

"Kaip manai jei dingčiau ar kas nors, pasigestu manęs?" Paklausiau žmogaus kuris priėjo prie mano nugaros.

"Tikriausiai ne" Atsakė man nepažįstamas balsas.

Aš staigiai atsisukau į tą žmogų ir staiga man stipriai trenkė iš kumščio, nuo ko aš atsijungiau.