Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

2 Sezonas. Dvidešimta dalis

Pramerkiau lėtai akis, kelis kartus sumirksėdamas, kad vaizdas kurį matau, pasidaryti ryškesnis. Apsižvalgiau pamatydamas aplink save visokiausių aparatų. Jaučiausi iš ties pavargęs, bet stengiausi akis išlaikyti atmerktas. Pažvelgiau į duris, pro kurias įbėgo Edward, ir nusišypsojau, supratęs, kad tai buvo tik paprastas sapnas.

"Labas, čempione" Ištariau berniukui, kuris sustojo prie mano lovos.

Atsikosėjau pajausdamas kraujo skonį burnoje, lėtai pakėliau ranką, pridėdamas prie lūpų, atitraukęs pamačiau truputį kraujo ant pirštų.

"Gali pakviesti ką nors?" Paprašiau gražiai berniuko, ir jis linktelėjęs, vėl išbėgo.

Trumpam užmerkiau akis, bandydamas suprasti, kas galėjo šauti į mane. Juk tai negalėjo būti Mira?

"Sveiki, pone Malik" Ištarė ganėtinai jauna moteris, įėjusi pro palatos duris. "Aš daktarė Tina White" Prisistatė ji.

Linktelėjau nužvelgdamas ją. Ji apžiūrėjo mane, ir suleido kažkokių vaistų, bei pranešė, kad atsikosėjimas krauju, normalus dalykas. Nors sunkiai galiu suvirškinti jos žodžius, šio metu.

"Ar mano žmona čia?" Paklausiau jos, lėtai sumirksėdamas akimis.

"Mira Malik?" Paklausė ji, maloniai nusišypsodama ir aš jai vėl linktelėjau. "Taip, tuoj ją paakviesiu" Pridūrė ji, kažką užsirašydama lape.

Padėkojau jai ir netrukus ji išėjo. Sunkiai atsidusau užmerkęs akis, jaučiuosi iš ties be galo pavargęs. Atrodo, kad būčiau bėgęs dešimt kilometrų, be sustojimo.
Po penkių minučių, durys atsidarė ir pro jas įžengė Mira, su paraudusiomis akimis, ir pajuodusiais paakiais.

"Labas" Droviai ištarė ji, ir uždarė duris po savęs.

"Atsiprašau Mira, už tai ką tau padariau, aš labai apgailestauju dėl to" Lėtai viską jai išdėsčiau.

"Viskas gerai, nekalbėk daug, neišvark" Prieidama arčiau ji, pasakė.

"Myliu tave" Sukuždėjau jai nusišypsodamas.

"Ir aš tave myliu, Zayn" Atsakė ji, paimdama mano ranką ir pridėdama prie savo lūpų.

Žiūrėjau į jos rudas akis, plačiai nusišypsodamas. Bet mane vis tiek neramina ar ji galėjo mane pašauti?

"Kurioje mano vietoje žaizda?" Paklausiau jos, sunkiai iškvėpdamas orą iš plaučių.

"Nugaroje" Liūdnai atsakė ji. "Žinau, kad galvoji, kad aš tave pašoviau, bet to aš nedariau Zayn" Nusivylusiu balso tonu pridūrė.

Lengviau atsikvėpiau, suprasdamas, kad tai padarė ne ji. Lėtai pakėliau savo ranką ir pridėjau prie jos skruosto, paglostydamas jį.

"Turėjau tokių minčių, bet negalėjau patikėti, kad tu galėtum taip pasilegti" Ištariau jai nusišypsodamas.

Mira menkai nusišypsojo, pažvelgdama tiesiai man į rudas akis. Dievinu jos šypsena.

"O kaip mūsų laikosi vaikelis?" Nuleisdamas ranką ant jos pilvo, paklausiau, su dar platesne šypsena veide.

"Puikiai" Su šypsena atsakė Mira, sunerdama mudviejų rankų pirštus.

"Kiek laiko jau?" Pasiteiravau jos.

"Beveik mėnuo" Ištarė ji, žvelgdama į mano akis.

"Šaunu" Atsakiau jai.

Pro duris įsiveržė pirmas Ed, o po jo sekė Davis su Safa, su rankose daugybe balionų. Mano lūpas paliko juokas, kai pamačiau juos.

"Sveik" Ištarė Davis, pririšdamas balionus prie mano lovos krašto.

"Ačiū" Atsakiau jam, pažvelgdamas į Ed, kuris vos užlipo ant sofos.

Negaliu patikėti, kad vėl tapsiu tėvu. Mano veidą vėl papuošė šypsena, vien nuo tokios minties.

"O tu nesnaudi" Juokdamasis ištarė Davis.

Kartu su juo nusijuokdamas, paprašiau, kad Mira su Safa, bei Edward nupirktu man kavos, bet tai buvo tik užuomina, kad mane paliktu vieną su Davis.

"Kas tai padarė?" Paklausiau jo, vos jie išėjo pro duris.

"Dar aiškinamės" Purtydamas galvą atsakė Davis. "Mes net nežinome iš kur šovė" Pridūrė greitai Davis.

"Nesuprantu, maniau viską sutvarkiau, negalėtu visi grįžti iš senų laikų" Atsakiau jam, užerkdamas akis.

Atsikosėjau, vėl pajusdamas kraujo skonį burnoje. Žvelgiau į Davis, kuris atsisėdo ant fotelio netoli mano lovos, kur prieš tai sėdėjo Mira.

"Mes galvojam, gal tai vėl Dinak gauja" Ištarė Davis, pasiremdamas ranka galvą.

"Negalėtu, tai kažkas kitą, su jais viską sutvarkiau, dar būdamas Niujorke" Paaiškinau jam, mintyse deliodamas įtariamius asmenis.

"Tuomet kas dar?" Davis paklausė, braukdamas ranka per veidą.

"Nežinau, šį kartą, tikrai nežinau" Atsidusdamas atsakiau jam, ir užmerkiau akis.