Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

2 Sezonas. Trylikta dalis

"Kodėl jūs nenorite, kūrį laiką pagyventi su mumis?" Paklausė mudviejų Safa, kai Davis įsuko į mano tėvų kiemą.

"Mira norėjo iki kol susirasime normalų būstą, pagyventi su tėvais, aš nesipriešinau" Zayn apgynė mane, trumpai pažvelgdamas į mano akis.

Safa tiesiog linktelėjo ir Davis tuo metu užgesino mašinos variklį. Išlipusi iš automobilio paėmiau į rankas Edward, kuris vis dar saldžiai miegojo, Zayn su Davis paėmė mudviejų lagaminus. Pamačiau mamą išeinančią pro namų duris, su plačia šypsena veide.

"Dukrele" Ištarė ji, apsikabindama mane ir pabučiuodama į kaktą Edward.

Įeidama į namus, pamačiau tėtį stovintį koridoriuje, su šypsena veide. Išgirdau netrukus klyksmą, kuris sukėlė kūnę šiurpuliukus, greitai atsisukau atgal, pamatydama mamą, susiėmusią už burnos ir žiūrinčią, kraupiu žvilgsniu į Zayn. Tiesa, visi galvoja, kad jis miręs.

"Mama" Mieguistas Edward balsas pasiekė mano ausis.

"Miegok, branguti" Paglostydama jo plaukus ištariau. "Einu jį paguldysiu, tuoj grįšiu" Greitai ištariau tėčiui, o jis tik linktelėjo.

Paguldžiau Edward į vaikišką lovytę, prie savo su Zayn lovos, apklodama jį anklode. Šiek tiek laiko pabuvau su juo, iki kol jis, galutinai užmigo. Tada nusileidau į pirmą aukštą, kur girdėjau drebantį mamos balsą. Įėjusi į svetainę pamačiau Zayn sėdintį ant fotelio, rankas panardinusį į savo juodus plaukus, o mama, tėtis ir Safa su Davis sėdėjo ant sofos. Atsisėdau ant Zayn kelių, pažvelgdama į ašarotas mamos akis. Jis lėtai mane apsikabino, padėdamas savo galvą ant mano peties.

"Jam kilo gresmė gyvybei, jis turėjo suvaidinti savo mirtį" Ištariau mamai, liūdnai nusišypsodama.

"Bet tu, Mira, tu kankinaisi, ar tai taip pat buvo vaidyba?" Nuverktu balsu paklausė ji.

"Ne, mama. Aš nežinojau, kad jis gyvas, tai sužinojau prieš kelis mėnėsius, iš karto išvykau ieškoti jo" Greitai paaiškinau jai.

"Bet, kodėl tu jai nepasakei?" Piktai paklausė mano mama Zayn. "Ar tu bent nutoki, kaip ji kankinosi?" Garsiai ištarė mama.

Jaučiau kaip Zayn kūnas įsitempia. Tai buvo mudviems didelis išbandymas, ne tik aš nukentėjau, bet ir jis. Mes esame vienodai sužeisti, dėl to, kas įvyko.

"Mama" Piktai ištariau. "Visų pirma, aš pati kalta, nes jis man paliko laišką, kuriame viskas buvo parašyta, bet aš jo neperskaičiau iš karto, o telefonu jis naudotis negalėjo, kadangi jį sekė. O visų antra, jis nukentėjo nemažiau nei aš, jis negalėjo matyti, kaip gimė Edward, nematė jo pirmųjų žingsnių, jis neturėjo šeimos" Jau ramesniu, balso tonu, viską jai išdėsčiau.

Sunėriau savo ir Zayn rankų pirštus. Jaučiau akyse besikaupiančias ašaras, prisiminusi, kiek turėjau išgiventi be jo.

Užmerkiau akis, priešais save pamatydama Zayn veidą. Įsivaizdavau, kaip jis laiko mano ranką, padeda man ramiau iškęsti spazmus, kurie eina kas kelias minutes. Pradėjau įsivaizduoti, kaip jis glosto mano rudus plaukus, kartodamas, kad viskas bus gerai, kad mudviejų vaikas, greit išvys šį pasaulį. Bet tada pramerkiau akis, pilnas ašarų.

"Labai myliu tave, Zayn, norėčiau, kad būtum čia" Tyliai sukuždėjau, pro ašaras.

"Nepykit, mes eisime miegoti, jau vėlu, pakalbėsime ryt" Menkai nusišypsodama ištariau, ir pakilau nuo Zayn kelių.

Kartu su Zayn iš paskos, nuėjome į mano senąjį kambarį, kur jau miegojo Edward. Persirengiau greitai į naktinius, ir jau rošiausi gultis į lovą, bet Zayn balsas mane sustabdė.

"Aš buvau" Tyliai ištarė jis, vis dar stovėdamas toje pačioje vietoje.

"Ką?" Nesuprasdama paklausiau jo.

"Ką išvardinai, kol buvome apačioje, tose dalykose, aš buvau, ne realiai visuose" Liūdnu balso tonu ištarė jis.

"Kaip?" Sunkiai paklausiau jo.

"Kol tu gimdiai, tas daktaras, kuris laikė tavo ranką, ten buvau aš" Lėtai ištarė jis.

"Negali būti" Užsidengusi burną delnu, ištariau.

Kaip aš galėjau to nepastebėti? Kaip aš tai praleidau pro savo akis? Negaliu patikėti.

"Kai Edward žengė pirmus žingsnius, Davis kalbėjo su manimi per 'FaceTime' telefone" Su šypsena veide ištarė jis. "Jis viską filmavo" Greitai pridūrė.

Greitai priėjau prie jo, stipriai apsikabindama ir pradėjau tyliai pradėjau verkti. Jis amžinai buvo šalia mūsų. Galima sakyti, net gi visada.

"Pameni, kai sakiau, kad buvau visada šalia?" Paklaisė jis, šiek tiek atsitraukdamas.

Aš lėtai linktelėjau, leisdama kelioms ašaroms nuriedėti mano skruostais.

"Aš nemelavau" Su šypsena atsakė jis.