Zayn. Zayn Malik // z.m ✔️

2 Sezonas. Aštunta dalis

Įėjau pro Zayn namų duris, plačiai nusišypsodama. Kadangi, jis nemoka gyventi kukliai, jam būtinai reikia didelių, bei erdvių namų. Apsisukau pažiūrėti į Zayn, kuris plačiai šypsojosi, žiūrėdamas į mane.

"Kur Edward?" Susiraukusi paklausiau jo. "Čia per daug tylu" Ištariau savo pastebėjimą.

"Jį prižiūri mano draugo mama" Greitai atsakė jis. "Norėjau pabūti su tavimi dviese" Pridūrė, apsikabindamas mane per liemenį, o smakrą padėdamas ant mano peties.

Atsisukau su šypsena veide į jį, ir lėtai priglaudžiau savo lūpas prie jo. Negalių patikėti, kaip jis pasikeitė, per tuos kelis metus. Jis tavo vos atpažįstamas man. Zayn pagilino bučinį, prie jo pridėdamas liežuvį, o tada labiau pasilenkė į mane, prisispausdamas arčiau savęs. Jis pradėjo godžiai mane bučiuoti, bet lėtai, lyg mėgautusi tuo, bet mane matytu paskutinį kartą.

"Eime, pagaminau mums vakarienę" Zayn ištarė ir mano antakiai automatiškai pakilo.

Jis pagamino vakarienė mums? Ar tai tikrai tas pats Zayn, su kuriuo susituokiau. Sekiau paskui Zayn, sunėrusi mūsų rankų pirštus. Įėjome pro dvigubas duris, į valgomąjį, kuriame buvo padengtas stalas su maistu ir žvake viduryje.

"Tu pats viską paruošiai?" Paklausiau jo, vis dar nustebusi.

"Na gal, truputį kažkas padėjo" Nusijuokdamas atsakė jis.

Atsisėdau prie stalo priešais Zayn, jis man šyptelėjo, nuleisdamas akis į tuščią savo lėkštę.

"Pamaniau, kad mudviems reikia ramios vakarienės, manau tu manęs nori paklausti daugybės klausimų" Sumurmėjo jis, pradėdamas žaisti su savo pirštais.

"Taip" Liūdnai pasakiau.

Iš ties jo noriu paklausti daugybės klausimų, kurio kirba mano galvoje, nuo pat to laiko, kai sutikau jį.

"Gali klausti visko" Ištarė jis, su menka šypsena veide.

"Kodėl taip pasielgiai?" Tai vienintelis klausimas, dabar esantis mano galvoja.

Ilgus metus mąsčiau kodėl jis paliko mus, kodėl būtent jis turėjo susirgti ir taip staiga?

"Aš neturėjau kitos išeities. Aš buvau priverstas. Jei ne tai, jūs būtumėt nužudyti. Man daug kartų grąsino, ir kai, radau tave sumuštą, nebeturėjau kito pasirinko, tik kaip palikti jus" Dėdamas man ir sau maisto, atsakė jis.

"Kodėl nepasakei man paprastai? Aš būčiau supratusi" Kiek piktokai atsakiau jam.

"Negalėjau, žinojo apie tai, tik keli mano gaujos nariai" Pakeldamas raudonas akis, kurias apšvietė žvakės šviesa, ištarė jis. "Tavo susijaudinimas, kaip tu verkiai, juos tik dar labiau įtikino, kad manęs iš ties nebėra" Pridūrė greitai.

"Tai aš buvau lyg masalas?" Piktai paklausiau jo.

"Ne, ne tai, nemoku dabar normaliai paaiškinti" Tyliai atsakė jis.

"Tu buvai, per savo laidotuves, tu stebėjai mus" Atsakiau jam, pateigdama svarų teiginį.

Stovėjau šalia Davis, kuris taip pat nelaikė ašarų. Stengiausi išlikti stipri, bent neverkti, kol jį leis po žeme. Bet nepavyko. Pakėliau savo akis, į viršų, nuo leidžiamo karsto, tada pakėliau rudas akis į viršų, kad mažiau verkčiau, ar bent kiek sulaikyčiau kylančias ašaras. Žvelgiau tiesiai, ir mano akys sustojo, ties vaikinų, su juodo džemperio kapišonu ant galvos, sėdinęio ant suolelio, visai netoli, atrodė lyg jis žiūrėtu tiesiai į mane. Vaikinas nusėmė akinius nuo saulės. Kelis kartus sumirksėjau, kad iš akių pasinaikintų ašaros. Vaikinas atrodė panašus į Zayn, bet tai negali būti jis.

"Buvau" Sunkiai ištarė vaikinas. "Daug kartų buvau šalia tavęs, sekiau kiekvieną tavo žingsnį, iki kol išvykau į Niujorką" Pridūrė jis.

"Visada?" Neužtikrintai paklausiau jo.

"Taip, stebėjau kiekvieną tavo žingsnį" Pakeldamas akis į mane atsakė jis.

Negalėjau patikėti jo žodžiais. Kaip aš jo galėjau nepastebėti. Visą tą laiką, jis buvo man už nugaros. Visada šalia.

"Kartą buvau net gi, prie tavo kambario durų" Šypsodamsis atsakė jis. "Jau rošiausi eiti į tavo kambarį, nes tu eilinę naktį klykiai miegodama" Jo veidas akimirksniu tapo liūdnas, o akys prisipildė ašarų. "Tu vis klykiai mano vardą" Sunkiai pridūrė jis.

Paėmiau jo ranką į savo, negalėdama patikėti tuo ką jis kalba.

"Bet kodėl neįėjai į vidų?" Tyliai su ašaromis akimis, paklausiau jo.