Šviesiaplaukis

//1//

Puse šešių ryto. Gegužė. Paukščiai jau džiaugsmingai čiulbėjo, o saulė žadino pro pageltusias užuolaidas, šviesiaplaukį berniuką. Tokiais rytais nereikėdavo, net žadintuvo, noromis nenoromis imdavai ir pramerkdavai akis. Taip jau nutiko ir Aleksui... bet kas kitas užmetęs akį į laikrodį, nuspręstų dar pasnausti, bet jis to nepadarė. Jo laukė ilga diena, vis dėl to šiandien buvo klasės išvyką... per kurią jis ketina pabėgti, atitrūkti nuo būrio ir dingti visiems laikams iš šių prakeiktų namų. Tėvai jo neieškotų, jų protai būtų paskendę degtinėje ir kituose bjauriuose gėrimuose, o paklausti ar žino kas nutiko jų sūnui, turbūt tatai pamanytų, kad šis nuskendo, kaip ir jaunesnioji dukra, jo sesuo Amelija.

Nebuvo laiko, skęsti prisiminimuose. Jaunuolis išsitraukė iš už po lovos savo juodą kuprinę ir išėmė iš jos visas nereikalingas knygas, šiandien bus tik istorija... ir daugiau nei vienos kitos pamokos. Tad kuprinėje buvo gausu laisvos vietos. Nusprendė ten įsidėti keletą drabužių, dvejus marškinėlius, kojines, džinsus.

O daugiau nesumanė, ko jam reikėtų iš šio nykaus kambario, kuriame buvo tik viengulė lova, medinė sena spintelė ir komoda kuri jau baigia sulūžti. Grindys nebuvo dengtos laminatu, ant jų mėtėsi nušiuręs kilimas, kuris kadaise turėjo priminti gyvūno kailį. Ant sienų buvo įvairių gyvūnų plakatai, iškarpos iš žurnalų, bent kiek paįvairinantys nuobodžiai geltoną sieną. Kambarys buvo didelis, bet su tiek mažai daiktų, jis atrodė pustuščias. Vienintelis langas buvo prie spintelės, žiema per jį eidavo šaltis. Radiatorius taip pat čia buvo vienas, bet neveikiantis.

Patys namai buvo purvini, krūvos malkų sudėtų kur papuola, maišai ir šiukšlės, buteliai, skardinės Stalas atsilupęs, spintelės kitos taip pat, o ir matėsi kraujo žymės ant vienos iš jų. Ne per seniausiai ten įpuolė jo tėvas ir prasiskėlė galvą, bet turbūt to nepajuto, nes nors kraujas ir bėgo kaip pasiutęs, bet niekur nesikreipė... O gal tai dėl to, kad jie neturėjo pinigų. Būtų tvarkęs šiuos namus ir tvarkė, bet juokas... juokas kuris nuskambėdavo kai tai darydavo, jį varė iš proto. Juk stengėsi, net ir mokėsi gerai, bet ar kada nors susilaukė pagyrimo... Niekada.

Apsivilkęs drabužius. Tamsius džinsus, kojines, raudoną, jau nuplautos spalvos ilgomis rankovėmis megztuką, užsimetęs mėlyną švarką ant pečių, apsiavė baltus sportbačius, nutrintus ir išterliotus flomasteriais su tokiais užrašais kaip „emokid since forever" „fag" „pretty little girl" „fuckboy", šie puikavosi ant batų klasiokų dėka.

Klasiokams jis nepatiko, jo veidelis šiems pasirodė pernelyg dailus, o pusilgiai plaukai mergaitiški... Rožinis telefonas, kurį turėjo buvo visa to simbolis ir jie nenorėjo nė girdėti, nė žinoti, kad kitokio telefono neturėjo, kad tai buvo vienintelis priminimas apie mirusią sesę. Draugų neturėjo, net mergaičių tarpe, tad net nebesistengė palaikyti ryšio... O mokėsi juk gerai...

Išėjo pro girgždinančias pastato duris, užsimetęs ant pečių kuprinę. Tėvai buvo smigę, o jeigu ir ne... vis vien neatkreipė dėmesio į tai, kad jų sūnus jau atsibodęs ir išsiruošė į mokyklą... ir niekada nebegrįš.

Gyveno kaimų kaime, kur puse namų buvo apleisti ir sugriuvę... O iki mokyklos buvo penki kilometrai, tad judės gerą valandą lyg jos, miško takeliais, klausydamasis rytinių paukščių giesmių, galbūt net pamatys prabėgant raudonkailę lapę ar katę su kačiukais bėgančiais iš paskos.