Šviesiaplaukis

//9//

Fotosesija nebuvo iš trumpųjų. Aleksui būnant lovoje teko įsijausti į katino vaidmenį. Visaip įmantriai raitytis, išriesti nugarą, būti ant keturių, ranką tiesti į objektyvą, nepamiršti žavingos veido išraiškos. Nustatyti reikiamą emociją buvo viena sunkiausių užduočių, nes nors ir manydavo kad pavykdavo, tačiau nuotraukose jos atrodydavo dirbtinai.

Po keturių nesėkmingų bandymų, galiausiai Džekui trūko kantrybė ir išsinėręs iš savo drabužių, likęs tik su apatiniais, visai kaip Aleksas tik ir be marškinėlių, įšoko į lovą. Nepamiršo duoti komandos Nikui, fotografuoti juos, net kai ims vaidytis keiksmais ar mylėtis.

Šviesiaplaukis šyptelėjo žvelgdamas į Nikolajų, o šiam, akimirksniu užskaito skruostai.

- Apolonai ~ verti mane pavydėti, - vyptelėjo Džekas sugriebdamas Aleksą.

- Hiacintai, nejaugi uždrausi man žiūrėti į kitus žmones? – apsivydamas kaklą papūtė lūpytes.

- Ne žmones, o vaikinus, - apvertė jaunuolį ant lovos, pats likdamas sėdėti.

Atsakas tebuvo juokas ir šelmiškai žybsiančios akys. Tamsiaplaukis pakišo savo delnus po svetimais marškinėliais ir surado dvi uogas. Bendraklasis prikando lūpą ir pasimuistęs, sugriebė savo marškinėlių šonus ir juos nerangiai nusivilko, atidengdamas liesą kūną, vos taip padarė, pajuto ant savo spenelių pirštų pagalvėles kurios lengvai juos judino. Malonus jausmas perėjo per kūną, net aimaną išleido, bet jausmas greitai išblėso.

- Noriu dar, - saldžiai pratarė patrindamas savo koją į tenkintojo apatinius.

Ir netikėtai raudonieji buvo skaudžiai sugriebti. Tai grąžino tą išblėsusį jausmą, tai buvo net geriau! Tačiau kokio velnio leidžiasi būti tenkinamas? Užšoko ant Džeko nieko nesakęs ir pabučiavo jį. Į bučinį buvo atsakytą. Abu jaunuoliai apsivijo aplink vieną kitą rankas ir spaudė savo kūnus prie svetimo. Vos nuo lūpų atsitraukė, tai viens kito kaklą ėmė bučiuoti, krimstelti ausis, aimanuoti, išriesti nugaras, bandyti uždominuoti apverčiant tai vieną ant lovos, tai kitą.

Aleksas apžergė ant nugaros gulintį tamsiaplaukį ir ėmė judinti savo klubus, trinti jų abiejų didybes, kurios buvo paslėptos plonos apatinių medžiagos. Džekas iš pasitenkinimo sušvokštė.

- Gerai, gerai, užteks, - pasigirdo Niko drebantis balsas. – Jau atmintis pasibaigė, - rodos vaizdas jį užvedė.

- Ah... Palauk dar truputį ką... – išsiviepęs pratarė tamsiaplaukis.

- Nuostabu, - šyptelėjo Aleksas ir išlipo iš lovos it niekur nieko.

Jo partneris akivaizdžiai buvo priblokštas tokio poelgio.

- Tu visas kietas, tai akivaizdžiai matosi, - pašokdamas iš lovos, sugavo bėglį.

- Tu irgi, - it niekur nieko.

- Tai...

- Mmm?

- Nikai.... Turi antrą fotoaparatą?

やおい

Seniai beturėjo tokį puikų, atgaivinantį dušą. Namie dabar būtų šaltą ir net chalato negautų o čia... Čia jam buvo paskolintas vienas iš Nikio. Šiltas, purus, juodas chalatas su pilkomis linijomis. O Džekas jam net atnešė naują dantų šepetėlį, dantų pastą, dezodorantą, penkis supakuotus apatinius, kad nieko nepritrūktų. Pažvelgė į savo atspindį veidrodyje, šviesūs plaukai buvo lengvai susigarbanoję dėl karšto vandens, nebuvo pratęs jų tokių matyti, turbūt todėl, nes visada galvą plaudavo po lediniu vandeniu, kuris per prievartą juos ištiesindavo.

Žvilgsnis nuslydo prie kaklo. Šį puošė raudonos dėmelės, įkandimo žymės kurios ėjo iki pat peties. Papūtė savo lūpas. Ant baltos odos žymės atrodė... Gražiai, bet kaip jas paslėps nuo klasiokų? Turbūt dėvės šaliką, apsimes peršalusiu, o jeigu kas ir pamatytu, juk pirma mintis būtų, kad „Moksliukas Aleksas susirado merginą, toji rodos agresyvaus būdo". Šyptelėjo, ta mintis nebuvo jau tokia ir blogą.

- Ar jau greitai?! – pasigirdo balsas iš už durų. – Noriu patalyne sumesti į skalbimo mašiną.

Nieko nelaukdamas atrakino duris ir išėjo iš vonios kambario. Pažvelgė į Nikolajų kuris laikė patalynę kuri buvo suteršta per fotosesija. Mirktelėjo savo akimis. Kažką pamiršo.

- O kaip katė? Mes taip jos ir ne...

- Varnė jumis būtų subraižiusi, - mestelėjo. – Jai nepatinka būti tampomai, - pratarė praeidamas pro bendraklasį prie skalbimo mašinos.

- Šit kaip.

Daugiau nieko nesakęs šviesiaplaukis grįžo į kambarį kur rado Džeką su šlapiais plaukais ir prigludusiais prie kūno juodais treningais. Jis sėdėjo prie kompiuterio, žiūrinėjo nuotraukas.

- Tau reikia apsikirpti plaukus, ar labiau juos šukuoti, - ištarė įbedęs akis į ekraną.

- Nemanau, kad kažkas kreips dėmesį į tokias smulkmenas...

- Mes kreipsime, mes turime pateikti kokybę, tuo mes išsiskirsime.

Nusprendė verčiau nesiginčyti, vis dėl to ne pats pardavinės tuos įrašus ir neieškos klientų, tad kišti nosį ne į savo reikalus būtų nemandagu ir kvaila.

- Už kiek ketini parduoti mūsų įrašą ir nuotraukas? – pasiteiravo.

- Už nuotraukų kolekciją kaina sieks 12 eurų, o... už įrašą 50 eurų? Jeigu kas pakelsiu kainą, vakar dar nespėjau apskaičiuoti visko, kaip bebūtų, galvoju mums sukurti Patreon, - keliais pelės spraktelėjimais atvertė tinklapį. – Šita „Booty Girl" per mėnesį gauną 3,2 tūkstančius, bet fuck, mes iškart taip neparausime, bet kaip pavyzdys tiks.

Tinklapyje buvo surašyta daug informacijos anglų kalba ir įdėtos merginos nuotraukos. Vienur tik nugara, kitur ir priekis, žvelgiant į kainas, buvo galima suprasti, kad pagrinde pelną gauną iš fetišistų ir tų kuriems patinka permatomi rūbai.

- Tai... Hm... Savo tinklapyje daugiau nesiūlysime nuogybių?

- Siūlysime tik už aukštą kainą, nesveikai aukšta, - vyptelėjo. – Nevisi įpirks, tad kai kurie turės tenkintis nuotraukomis, tokiomis kaip šios, - su pelės rodykle parodė į merginos nuotrauką su permirkusiais marškinėliais kurie neslėpė nei apvalumų, nei uogų. – Ir panašaus tipo vaizdo įrašais, - pridėjo.

- O jeigu pasiūlys ką.... tikrai... prasto?

- Ką? Abejoju, kad kas nors norės pamatyti kaip traiškome varles, - nusijuokė. – O jeigu ir užsinorės, juk galėsime tam žmogui pasiūlyti ką kitą.

- O ar... Na... Juk tai bus internete, o jeigu kas pamatys ir...

- Niekas nepamatys, mūsų akys bus skoningai uždengtos juoda juostele, o išvis, jeigu kas ir paspaus ant mūsų patreon, vadinasi jie yra tokie pat iškrypę kaip ir mes, - mirktelėjo akį.

Nors ir skambėjo įtikinamai, Alekso tai vis vien nenuramino. Kiek kvaila nerimauti kai viskas jau buvo padaryta, bet vis vien... Turėtų pagalvoti apie tai, kad pasaulyje yra keli bilijonai žmonių, o tuos įrašus tematys labai maža dalelė, galbūt tik keli šimtai, ir kad tame žmonių skaičiuje būtų pirkėjas iš jų miesto buvo... Neįtikinama.