Šviesiaplaukis

//10//

Dienos pralėkė taip greitai, kad rodos savaitgalio nė nebuvo. Štai jau pirmadienis atėjo, o su pirmadieniu ir mokyklą, ir kontroliniai su apklausomis.

Septynios pamokos kaip visada, tačiau šį kartą galės iš dviejų išsiprašyti, nes karnavalas bus jau šį penktadienį, o klasė turi tik scenarijų, nei dekoracijų, nei kostiumų, nei šokis nėra surepetuotas, tad kad viskas taptų nuostabu reikės gerokai paspausti.

Paskutinės dvi pamokos yra lygynės, tad teks ne su viena mokytoja kalbėti, o net su trejomis, kad išleistų bendraklasius pas auklėtoja. Ne visose mokyklose taip buvo, bet Jono Užupinio vidurinėje, tokie dalykai kaip kalbos ir matematika, buvo skirstomi į lygius jau nuo pat penktos klasės, tad taip jau nutikdavo kad kabinete sėdėdavo net iš dviejų ar trijų skirtingų klasių mokiniai.

Penkta pamoka – Lietuvių kalba. Per ją Aleksas sėdi vidurinėje eilėje, trečiame suole, kartu su draugu iš kitos klasės, Adrianu. Vaikinu ilgais rudais plaukais, kurie priminė žirgo karčius savo tekstūra ir tankumu. Į liežuvį šis buvo įsivėręs auskarą, o vienoje ausyje puikavosi net penki auskarai. Nereikėjo pamiršti ir jo kvadratinių akinių su tamsiai mėlynais rėmeliais.

Šiandien su juo matėsi pirmą kartą, vylėsi, kad nebus paklaustas kokio nepatogaus klausimo, pavyzdžiui, kodėl visą dieną nešioja raudoną šaliką aplink kaklą. Atsakymas į tai būtų paprastas – peršalimas, bet štai, gerklė neužkimus, tad kas galvą turėjo, galėjo pagalvoti ir apie kitą priežastį – bučinių žymes.

- So... Travelinai? – paklausė, nepakeldamas akių nuo telefono.

- Galima sakyti, kad taip, - šyptelėjo šviesiaplaukis, užmesdamas akį į draugo telefoną.

- Mmm... Wanna tell more? – maigydamas telefoną pratarė, žaidė muzikinį žaidimą Cytus.

- Mmm... Nelabai, - ir akimirksniu pasigailėjo kam atsakė šitaip tiesmukai.

- Merga?

- T-taip?

- U sure? Cuz ya don' sound like it.

- Aš tiesiog nemaniau, kad taip greitai suprasi, - užraudo.

- Ali, aš juk tave žinau, - šyptelėjo. – Tavo tonas pasikeičia kai melu-

- Ar... gali tyliau? – šnypštelėjo.

- Bro, kabinetas tuščias, - kaip tik baigė maigyti vieną iš dainų, tad galėjo pakelti akis ir apsižvalgyti ar kartais nesuklydo.

- Bet o jeigu kas ateis? Ir nugirs? – nerimavo, prisiglausdamas, pasilenkdamas arčiau.

- Pasveikins, kad susiradai gf? – Alekso šalikas jam pakuteno nosį, jau ketino čiaudėt bet, noras netikėtai pranyko. – Tas šalikas tavo mergos, ya?

- K-ką, ne....

- Tai pasikvepinai moteriškais kvepalais?

Aleksas nutaikęs proga pačiupo Adriano liečiamą telefoną ir štai šis jau buvo rankose. Atsirėmė nugarą į jaunuolį ir užmetęs koją ant kojos, ėmė apsimestinai naršyti žaidimo muzikos takeliuose. Rudaplaukis padėjo smakrą ant jaunuolio galvos. Užuodė ir kitus naujus kvapus ant draugo kūno, pavyzdžiui, kaip naujas šampūnas, svetimų drabužių kvapas, mišiny vyriškų ir moteriškų kvepalų. Galėjo daryti prielaidą, kad galbūt Ali tėvai nusprendė keistis, bet dar vakar girdėjo jų girtus lėbavimus... Šie gyveno kaimynystėje, kone priešais. O savaitgalį, nei dieną, nei naktį, šalia namų nematė Alekso, nei apleistame pastate jo nebuvo kuriame dažniausiai rasdavo šviesiaplaukį apsuptą kačių.

- Mm... Nori pabandyti playint...? Naujas game kurį instalinau... ostai visai geri, actually duočiau ausinukus dabar, bet juk... – akimis sekė kokias dainas varto bendraklasis. – This one... „Spectrum", yra easiest matai turiu S, - tarstelėjo, permesdamas kojas per Alekso kėdę, leisdamas atsiremti į savo kūną it į kokį krėslą, ir pačiam Adrianui buvo patogiau taip sėdėti, pražergus kojas, apkabinus per liemenį šviesiaplaukį, padėjus galvą ant peties, kuris šaliko dėka dabar buvo neįprastai minkštas.

Bendraklasis it koks katinas, patogiai įsitaisęs įprastoje pozicijoje, geriausio draugo kaip ir glėbyje, kaip ir krėsle padarytam iš kūno, įsijungė rekomenduotą dainą, lygį. Abiem toks sėdėjimas buvo įprastas, nors iš šono kai kurie kreivai pažvelgdavo, tačiau dabar kabinetas tuščias, o jeigu kas ir ateis, bus matę tai jau gerus tris metus.

Ilgaplaukis norėjo dar daug klausimų paklausti, bet to nedarė, nemėgo pasirodyti pernelyg įkyrus, o dar įkaitu buvo laikomas jo brangus telefonas. Atsiduso it pripažindamas pralaimėjimą.

やおい

Kai jie pasirodė auklėtojos kabinete, korėjietiškas popsas jau buvo paleistas pilnu garsu. Per multimedija rodė visai kitą klipą, negu penktadienį ir daina kita. Pasirodo repeticijos vyko savaitgalį ir liaudis buvo užsidegusi, taip smarkiai, kad net troško šokti pagal populiariausias, naujausias dainas ir įkelti savo šokį į youtube, galbūt juos pamatys daugybė žmonių.

Vos Aleksas išdygo kambaryje prie jo prilėkė Kornelija.

- Ar dalyvausi šokyje? Mums reikia žmonių, o tu taip gerai atrodai, todėl prašau pašok su mumis! – kone greitakalbe išpylė.

- Bet... aš neturiu laiko ir nemoku šokti.

- Nieko tokio! Mes tave išmokysime, - šypsojosi.

Užmetė akį į ekraną. Ten šoko keturios merginos. Akimis vėl grįžo prie klasės seniūnės.

- Bet ten....

- Taip, taip, bet pažiūrėk tas šokis visai ne mergaitiškas, o juk per karnavalą visi puikiai pasijuoks, supranti? Ir mes, merginos, neturime tokių puikių kojų kaip vaikinų, na žinai, mums reikia svorio, - tokiu pat greičiu išpylė viską.

- Er... Kas dar dalyvaus?

- Adrianas.

- Aš tam nepasirašau, - šaltai atkirto ilgaplaukis, stovėjęs šalia draugo.

- Bet jūs abu taip gerai atrodote, būtų tikrai liūdna jeigu nedalyvautumėte, o be to girdėjau, Adrianai, kad sportuoji net kai yra taip šalta, tad turi gerus raumenis, - sukikeno. – Nesijaudinkite, dar dalyvaus Deividas ir Julijus.

- Are u sure? Last time I checked nebuvau įsirašęs į šokius, o va jau sakai, kad esu, - atsirėmė į sieną, iš įpratimo pirštais pasiremdamas galvą. – Besides, aš ir taip užsiknisęs su programavimu ir visual novelės darymu, deadline jau Sausio dešimta! U should feel guilty with giving me dancing role in carnival!

- Aš nežinau, kad esi taip užsiėmęs, - atsiduso. – Tai... Džekas liko, arba Mantas, nes kiti abejingi nors tu ką! – jau kone pradėjo skųstis.

- Tai tada paimk juos abu ir nereikės manęs, - įsiterpė Aleksas.

- Ne ne, tu mieliausias klasės berniukas, juk laimėjai rinkimus praeitų metų! – sukikeno.

- Bet merginos aš neturiu, tai vadinasi jūs kly-

- Eik jau! Jau Laurytė viską papasakojo, matė tave su Neringa, visa klasė jau žino, nieko nepaslėpsi, - nusijuokė, žaismingai timptelėdama raudoną Alekso šaliką.