Šviesiaplaukis

//12//

Kaip šilta jiems buvo miegoti, prigludus prie viens kito kūno, po dviem antklodėmis ir storu apklotu. Pramerkė akis tik po dviejų valandų, kai laužas jau buvo užgesęs, o drabužiai išdžiūvę. Adrianas vis dar snaudė, padėjęs galvą ant jo krūtinės, apklojęs odą savo ilgais švelniais plaukais.

- Adrianai... – perbraukdamas ranka per draugo galvą, pratarė.

Vaikinas nenoromis atsimerkė, pasitrynė galva į Aleksą it į minkščiausią pagalvę, o tada pakilo, pernelyg nedvejodamas, nusimetė šiltus audinius ir padėjo pėdas ant šaltos žemės. Perėjęs šaltis per kūną, akimirksniu išbudino. Pasilenkęs susirado telefoną, kurį buvo pakišęs po sofa ir... įsijungė. Tamsoje nebūtų radęs žvakių, tad reikėjo pasikliauti mobiliuoju žiebtuvėliu.

Kol ilgaplaukis skubiai rengėsi, Aleksas ir vėl susisuko į antklodę. Nežinojo, ar dabar grįžti namo, ar eiti pas Nikolajų. Jeigu grįš namo, jo visi drabužiai bus suplėšyti, išmesti, arba išmainyti į bjaurų gėralą... Bet jeigu eis pas Niką, Adrianas prigaus jį meluojant ir... Prikando lūpą. Jau ir taip skęsta mele, kurį geriausias draugas pastebėjo. Nenorėjo susikivirčyti su juo dėl menkniekio.

- Adrianai... Aš negaliu grįžti namo, - tiesmukai pasakė.

- Bet reikės grįžti, tu negalėsi čia visada būti, - užsimaudamas megztinį atsiduso.

- Žinau... Žinau... bet tik šiandien ką?

- Jeigu nebūtų tėvų, parsivesčiau tave namo nakvoti...

- Žinau..., - liūdnai šyptelėjo.

- Vakar... atnešiau keletą senų knygų, tad jeigu norėsi rasi jas prie puodelių, - rinkdamas vaškines žvakes iš spintos kalbėjo.

Vieną po kitos uždegė jas su degtukais, padėdamas ant stalo. Žvakių buvo daug, įvairių dydžių, stiklainiuose, stovuose, padėtos ant plokščių akmenų. Pagaliau kambarys prašviesėjo ir Adrianas galėjo išjungti tą baltą švieselę sklindančia iš telefono nugarėlės.

- Myliu tave, - leptelėjo Aleksas, žvelgdamas į draugą.

- Nejaugi taip nori, kad pasilikčiau? – paerzino.

- Numirsiu iš nuobudulio jeigu nepasiliksi, - papūtė skruostus.

- Jeigu pasiliksiu mane užmuš tėvai~

- Mes pasiliksime čia ir niekas mūsų nera-

- Ali, tu visada taip kalbi, - sukikeno, vėl grįždamas ant sofos ir permesdamas ranką per šviesiaplaukio petį.

O šis kačiukas prislinko prie rudaplaukio ir panardino savo nosį į kaklą.

- Man reikia išmokti daryti bučinius ant kaklo, - burbtelėjo.

- Ei ei ei ei, Ali, pala pala, - juokdamas išrietė kaklą. – Visiems bus akivaiz-

- Taip, būtent, arba galėsi sakyti, kad susiradai merginą, - vyptelėjo priglausdamas savo lūpas prie kaklo.

- Kittycat, palauk palauk, niekas manimi nepatikės! – toliau juokėsi.

- Tada galėsi pasakyti, kad praktikavausi ant tavęs, - su dantimis krimstelėjo į odelę.

- Such gentlemen, such mood, wow much effort, - suvėlė šviesius plaukus. – Ya ain't doin it right tho~

- Nejaugi? – stipriau sukando odą.