Šviesiaplaukis

//19//

Vienišas kupė. Suoliukai, primenantys sofas, viršuje sulenkiama geležinė lova, kurios niekas nenaudos, nebent lagaminui. Kiekviename šone po rozetę, jeigu nelaimėlis panorėtų pasikrauti telefoną. Langas, per kurį bėgo žiemiški vaizdai, bet pro pūgą mažą ką įžiūrėdavai, baltumą, namų stogus.

Ant vienos iš sofų, sėdėjo tamsiaplaukis kuris buvo apkabinęs šviesiaplaukį. Net nesistengė nuslėpti šypsnio, spindesio šviesiai rudose akyse, galėjai pamanyti, kad tai buvo katino, medžioklio gintarai.

Aleksandras jautėsi nepatogiai. Pirmą kartą buvo vienas su Džeku, įprastai tarp jų būdavo Nikolajus, ar bent kitame kambaryje, bet dabar... Dabar garbanius buvo už daugybės kilometrų, apsivijęs rankomis sulaužytąjį, bandantis paguosti. Vien mintis, kad jie yra vieni, priversdavo šviesiaplaukio žarnas skausmingai susisukti pilve. Ar pavydi? Ne...Neturėtų, nors nežinojo ką jaučią. Mintyse kankinosi, bandė paaiškinti kodėl kas nors taip pasielgtų su kitu gyvu padarų, sulaužytų, nepataisytų, priversti klykti iš visų plaučių, nusileisti kraują, kad galėtų nurimti. Pinigai? Nejaugi viskas buvo dėl pinigų? Kaip... absurdiška.

- Pabučiuok mane, -sukuždėjo Džekas.

Būti jo glėbyje, buvo keista, keista, atrodo vakar buvo su Adrianu, meiliai glamonėjosi, užvakar tai darė ir su pačiu Džeku, tik aistringai, norėdami sudegti, išlaisvinti geidulį, išgauti nuostabias nuotraukas, kurias gavę jų rėmėjai tenkindavo save.

- Mh, nejaugi nėra nuotaikos? – dar kartą išgirdo tamsiaplaukio balsą.

Atsakymas buvo teigiamas. Jiems abiem turėtų nebūti jos, tačiau aukštesnysis stengėsi iš paskutiniųjų nukreipti mintis nuo esamos problemos. Turbūt neprošal būtų tai ir pačiam padaryti.

Aleksas išsprūdo iš glėbio ir nusivilko vilnonį megztuką, atidengdamas pieno baltumą odą, dvi įmantrias, paraudusias uogaites, liekną kūną, kurį gintarinių akių savininkas buvo matęs jau daugybe kartų, bet kraują užkaitindavo kiekvieną kartą vos tik imdavo nurenginėti partnerį.

Džekas švilptelėjo, argi ne drąsuoliu tapo? Nusirenginėja kupė, bet jeigu tik jis trokšta tokio pasitenkinimo tebūnie. Stebėjo kaip draugužus pražergia kojas, atsiremia nugarą į sieną ir nuslysta pirštais už savo aptemptų džinsų. Tamsiaplaukio širdis pradėjo greičiau plakti, ne... jis net nepajuto kaip jo lūpas atsidūrė ant svetimos odos, kaip Aleksas neapsikentęs išleido aimaną ir nuvilko jo megztinį, atsegė diržą, nusmaukė juos, kartu su savaisiais ir permetęs kojas per šonus ėmė trintį judviejų abiejų didybes, kurias slėpė plonas apatinių audinys. Tylios aimanos užpildė orą, palaimingi atodūsiai, vis agresyvesnis trynimasis į viens kitą, judant link finalo, o koks įstabus jausmas tai buvo! O kas jeigu... jeigu jie čia pat dabar sueitų, ah, mintyse skandavo visų žinomų dievybių vardus, o į ausį kuždėjo „Džeki, oh, tu toks..didelis... aah... norėčiau, kad įeitum į man...ah...ahhh..."

Staiga kupė durys atsivėrė. Jaunuoliai sustingo. Tarpduryje buvo senolė su dviem pilnais maišais. Jos akys buvo užkritusios po raukšlėmis, bet lūpos persikreipė į šypseną, tokią kurios visos senutės nešiodavo kai pamatydavo jaunimą darant ką nederamo.

Aleksas paraudo dar penkiais laipsniais stipriau ir atšoko nuo įkaitusio kūno. Akimirksniu užsitempė apatinius, kelnes, užsivilko megztuką ir susigūžė kampelyje, prie lango. Džekas tiesiog dusliai nusijuokė, bandydamas atgauti kvapą, niekur neskubėdamas, lėtai tvarkydamasis drabužius.

- Laba dien, kur važiuojate? – su šypsenėle pasiteiravo vaikinas.

やおい

Kai traukinys sustojo, jau buvo sutemę. Stotyje laukė giminaičiai, draugai, bet dviejų nepilnamečių niekas nei laukė, nei lydėjo. Abu su kurpinėmis ant pečių, tamsiomis striukėmis, šalikais ir kepurėmis, pirštinėmis. Apsikamšę kaip reikiant. Kur jie nakvos? Nežinia. Kodėl jie atvyko tokį vėlų į vakarą į vieną didžiausių miestų šalyje? Tikrai ne apsipirkti.

Jie išsuko iš pagrindinės gatvės, kuri būtų nuvedusi link kalėdinės eglutės, nušviestu taku, bet jie pasuko visai į kitą pusę, kur lempos degė tamsia geltona šviesa, ar blykčiojo grasindamos bet kurią akimirką prarasti gyvybę.