Šviesiaplaukis

//21//

Vladas jiems davė kambarį, iš pažiūros tuščią, jame buvo dvi medinės kėdės, sukrautos ant viena kitos, arbatinis medinis stalelis, vienišas, padėtas vidurį kambario. Ant sienų kabojo antikvariniai paveikslai, realistiškai nutapytos gėlės, vaisiai, vazos. Priėjus prie rėmo, buvo galima matyti, kad paveikslai netikri, o tiesiog atspausdinti ir užtepti aliejiniais dažais, kad iš tolo atrodytų natūraliai. Ne visi meno kūriniai buvo pakabinti, kiti – atremti į sieną, į vienas kitą, apdulkę, apaugę voratinkliais.

Langas buvo užkaltas, tačiau tai nesustabdė Alekso dirstelti į lauką, pro mažyti tarpelį. Tamsa, keista tekstūra, kaip miniatiūrinis spindintis tinklelis, lipni juost-

Mintis nutraukė žingsniai. Džekas pasirodė tarpduryje, rankose laikydamas balto ir juodo triušio kaukes. Šviesiaplaukis išrietė antakį, manė, kad filmavimas prasidės tik rytoj, kad šį kambarį gavo miegojimui, turbūt ne taip suprato.

Tamsiaplaukis šyptelėjo, ir staigiu judesiu priėjęs prie jo, uždėjo baltojo triušio kaukę ant veido. Kaukė dengė tik akis ir pusė nosies, neuždengdama lūpų. Triušio ausys buvo didelės, ilgos, bet lengvos. Džekas netrukus, užsidėjo ir savąją, juodo triušio kaukę.

- Ar gerai matai? – paklausė, apsivydamas bernelio liemenį.

- Mhm..., - numykė, svarstydamas ar šios kaukės turi kokią simbolinę reikšmę, vylėsi, kad tai ne „fucks like rabbits" atvejis.

- Ar... tikrai? – susilietė su juo nosimis ir pakštelėjo Aleksui į lūpas. – Visą kelią.... na... ne visą, bet čia esi toks drovus! Kas tau pasidarė? – šyptelėjo it erzindamas.

- Tiesiog... man... neramu, kas tas Vladas išvis? – paklausė tyliai, it buto šeimininkas juos galėtų girdėti. – Neminėjai, kad susitiksime su klientu...

- Klientu? – kone nustebusių tonu pratarė. – Jis ne klientas! Vladas yra mano geras bičiulis, kuris filmuoja fil-

- Bet apie ką? Kokią sceną mes atliksime? – susijaudinusiu balsu prakalbo, troško tiesmukų atsakymų, bet Džekas šypsojosi, kaip ir visą kelią traukinyje, vos paklausdavo apie kelionės vietas ar tikslą, kuris nebuvo vien tik garderobo paįvairinimas.

- Hoi, malčikav, nesijaudinkite taip, viskas harošo, - pasigirdo rudaplaukis, kuris ką tik įžengė į kambarį, jis su šypsena žvelgė į abu jaunuolius. – Kaukės jums puikiai tinka! – pagyrė.

Vladimiras rankoje laikė juodą, profesionaliai atrodantį fotoaparatą, o už pažasties buvo pasikišęs stovą, kurį pastatė ant grindų ir įstatė į jį kamerą. Palinko prie įtaiso, įdėbė akis į nustatymu, tikrindamas ar apšvietimas nesugadina jaunuolių paslėptų veidų.

Viskas nebuvo gerai. Aleksą pykino, rodos jo žarnos, norėjo ištrūkti, sumuštinis kurį valgė traukinyje, arbata kurią išgėrė, viskas norėjo išlėkti lauk. Tas jausmas buvo keistas, juk tai darydavo Nikolajui matant, bet dabar, už objektyvo nebuvo garbanius, o nepažįstamasis, kurio akis jautė ant savo kūno.

- Pirma scena „Krov krolika", - paskelbė vyriškis.

Jeigu tai būtų buvęs profesionalus filmavimas, būtų paskelbtas pirmas dublis, lentelės kaukštelėjimu, tačiau čia, ne lentelė, o kūnas, atsitrenkė į sieną, sukeldamas duslų garsą.

Juodasis triušis, laikė prirėmęs, spurdantį, baltąjį. Neleido net žiobtelti, užėmė lūpas, aršiu bučiniu, per kurį nebuvo laiko net įkvėpti. Priešininkas norėjo „įrėminti" varganąjį jaunuolį į sieną. Tamsiaplaukio rankos tvirtai laikė spurdančiojo riešus.

Įkandimas. Geležies skonis burnoje. Lūpų atitraukimas. Pagaliau galėjo įkvėpti oro, bet nebuvo paleistas.

Tačiau kraujo lašelis ant lūpos, nesustabdė juodojo triušio. Jis atleido rankas, tačiau jas perkėlė kiek kitur, po šviesiaplaukio marškinėliais. Per baltojo triušio kūną nuėjo maloni, nekantrumo, nežinomybės banga, tačiau vietoj to, kad nekantriai apsivytų rankomis jaunuolį, jis smogė šiam į krūtinę.

- Ką manai darąs? – tylomis sušnarpštė tamsiaplaukis, tačiau šviesus nė neketino kalbėti ir suėmė jį už pečių, bandydamas atitraukti.

Tai buvo klaida, nes vaikino pirštai, pakilo oda viršun ir sugriebė dvi raudonas uogeles. Lengvi prisilietimai, kurie visada varydavo kraują apačion, o tada aršūs įgnybimai. Prikando lūpą, bandydamas neišleisti nė garso, bet kūno kalbos nesuvaldysi.

- Na gi... pragysk, - sukuždėjo jam į ausį, ją lengvai krimstelėdamas.

„Ne" nebyliai pratarė baltasis triušis ir už tai rankos dingo iš po drabužių ir vėl atsirado ant riešų. Buvo timpteltas pirmyn, į vaikino glėbį, o tada it kokiam nusikaltėliui, užlaužė ranką. Nė nepajuto, kaip atsidūrė ant žemės, atsiklaupęs, akimis įbestomis į juodojo triušo kaukę, pro kurios metamus šešėlius, negalėjo matyti Džeko akių.

 やおい

Jie ir vėl kalbėjo rusiškai. Laimingai šnekučiavosi virtuvėje. Na, juk tai tebuvo vaidinimas, bet tada kodėl taip siaubingai jautėsi? It būtų nusikaltęs, sugadinęs sceną, bet juk nežinojo nei temos, nei tikslo, kaip galėjo atlikti vaidmenį apie kurį nieko nežinojo?\Galbūt jie manė, kad supranta rusiškai? Viskas ką Vladas pasakė buvo „Spasiba", o bendraklasis patenkintas perbraukė jam per plaukus, it nebūtų prieš keletą minučių sviedęs į sieną, laikęs riešų, laužiąs ranką.

Taip su juo elgdavosi tėvai, jis nieko nežino, nieko nesupranta, kalba vien niekus, kaip gi galima su juo komunikuoti? Tai vargina. Norėjo ką nors apkabinti, neskęsti šiose karčiose mintyse, bet paliesti tamsiaplaukio nenorėjo, jautėsi keistai. Širdis baladojosi kaip triušio, o skrandis taip ir nepaliovė grasinti, maisto išėjimu per kitą, negu įprastą, galą.

- Matai, sakiau, kad viskas bus okay, - pasigirdo bendraklasio kvatojimas

Jis apglėbė šviesiaplaukį per pečius, kuris instinktyviai atšlijo.

- O tave Vladas taip pagyrė, kad nors tu ką, turėsim naują žvaigždė, mmm? – murktelėjo. – Matosi, kad ne naujokai esame, heh, - laimingas, besididžiuojantis savimi tonas.

Vladimiras, taip pat nusišypsojo, bet dantys sutepti kava, dingo vos išvydo, kad Aleksas nei ketina padėkoti, nei pasakyti „ačiū" už komplimentus.

- Tas tavo drūg labai jautrus, - vyptelėjo. – Visai kaip devuškėlė, nedera malčikiams tokiems skystiems būti.

- Aš tą patį jiems kartoju, - toliau kalbėjo Džekas. – Bet ar manęs kas nors klausys?

- Bet tai buvo paprasta scena, o kita, bus složna, žinai, - kalbėjo vyresnysis, žiūrėdamas į Aleksandrą.

Vadinasi jie gali kalbėti suprantamai, kai nori aptekinti kitus jauduliu. Tonas, atrodė pašaipus, it bandytų palaužti savigarbą, netiesiogiai pasakyti, kad vis dėl to susimovė, kad galima geriau, kad... Sugniaužė kumščius.

- Ar galite pasakyti kokia kita scena bu-

Tačiau į klausimą buvo atsakyti juoku, it būtų skėlęs geriausią pokštą pasaulyje.

- Jeigu žinosi, neišgausime natūralios reakcijos, aš to nenoriu, - nukirto Vladas.