Šviesiaplaukis

//2//

Kai jis pagaliau priėjo mokyklą, autobusas stovėjo ir kažko tatai laukė. Raudonas autobusas su vienu geltonu ir juodu dryžiu, ant kurio išdidžiai puikavosi šampūno reklama... o ant priekinio stiklo buvo lapelis su užrašu „Užsakytas".

Nejaugi vakar ne taip išgirdo? Juk manė... kad penktadienį bus tik istorija ir po jos važiuos... bet ne... Jie išvažiuoja septinta, net neprasidėjus pamokoms... bet galbūt tai ne tas autobusas? Bet nuojauta sakė visai ką kitą. Prikando lūpą. Nusisukęs nuo mašinos jau ketino žingsniuoti į mokyklą tačiau...

- Aleksai! Į autobusą, paskubėk! – pasigirsta senyvas auklėtojos balsas.

Berniukas net pašiurpo. Sustojo ir tada... apsisukęs, nubėgo į autobusą... Įlipo ir išvydo, kad šis jau buvo pilnut pilnutėlis. Suglumo. Visi sėdėjo su draugais, nei vienos laisvos vietos, visi nepatenkinti sužiuro į jį. Pasigirdo nepatenkintas murmesys, karts nuo karto juokas.

- Mes tavęs laukiame jau dešimt minučių, o tu nesiteiki pakelti savo telefono, - ėmė moralizuoti auklėtoją jį, tačiau netrukus nutrūko, išgirdusi vairuotojo balsą kuris anaiptol nebuvo patenkintas, kad dar teks laukti penkias minutes kol šioji atskaitys vaikiščiui moralą. – Eik sėskis į galą, draugai tau vietą pasaugojo, - numojo į visa tai senyvoji ranka.

Aleksas net labas rytas nesumurmėjo... Tik mintyse spėjo nusikeikti, kad jam teks sėdėti pačiame gale, kur niekas nematys, ir niekas nenorės matyti kaip prie jo kabinėjasi gerieji jo draugai.

Ir kas jam liko daryti, patraukė į tą nelemtą galą kur laukė trijulė. Šie šypsojosi... Gilbertas, Džekas ir Nikolajus. Visi turintis tamsius plaukus, Gilbertas juodus kaip varno... pusilgiai taip pat, Džekas trumpai apsikirpęs savuosius, o Nikolajus, šio plaukai buvo purūs. Iš veidų galėjai matyti, kad šie buvo apsimiegoję, bet tas jausmas jų nesustabdys nuo linksmybių.

- Rytas... – tarstelėjo atsisėsdamas šalia Nikolajaus, prie lango, pametė kuprinę po kojomis.

- Mūsų brangioji mergelė atėjo! – džiaugsmingai pareiškė Gilbertas, siekdamas Alekso šukuoseną. Netrukus šviesūs plaukai buvo suvelti.

- Kaip tik tavęs laukėme, jau manėme, kad be reikalo saugome vietą, - patenkintas ištarė Džekas.

O Nikolajus permetė savo ranką per smulkiojo berniuko pečius, priglaudė prie savęs. Pasilenkė jam prie ausies. Tuo tarpu Alekso oda pašiurpo, žinojo, ką šie vaikinai galėdavo padaryti ir darydavo, kai niekas nemato, tik jie. Net ir dabar galėjo jausti tą bjaurų, kartų skonį burnoje.

- Ar vis dar turi tas žymes? – tyliai paklausė, patrindamas jo petį, lyg šildydamas.

- Aš... nemačiau savęs veidrodyje, Nikai, tad nežinau, - taip pat tyliai atsakė.

- Parodyk... dabar pažiūrėsime, - ir lengvai krimstelėjo į ausį.

- Vėliau... aš juk ką tik atėjau, o jau nori mane išrengti, - tarstelėjo, susiimdamas už ausies ir ją nuvalydamas.

Iš šalies atrodydavo it jie būtų draugai... kurie buvo kiek pernelyg  gerai sutariantys, bet taip nebuvo. Nežinojo kodėl niekam nesiskundė dėl to ką šie darė, dėl to kad jie jį išragavo, kad vertė ragauti jų kūnus. Gėda. Turbūt tai buvo gėda... Jeigu pasakytų, juk tai jis būtų apmėtytas akmeninis, o ne jie.

Vis dėl to... karts nuo karto buvo malonu ir jie buvo malonūs. Kaip dabar... Dabar jie pernelyg daug neskyrė jam dėmesio, kalbėjosi tarp savęs, o šviesiaplaukis galėjo atsiremti į Niką ir užmerkti akis. Snausti.

Važiuos autobusu keturias valandas, tad... galės nereaguoti į aplinką ir nebus suinteresuotas kalbėti su trijule, kuri, nors ir mėgo priekabiauti, tačiau miegoti leisdavo.